Niekada neatrodžiau jiems graži. Juo labiau protinga. Svečiuose jie sėdėdavo nunarinę galvas, prakalbus apie vaikus, ir kvailai linksėdavo apžiūrinėdami savo batus. O, kaip juokingai jie atrodydavo. Žiūrėdavau iš už stalo kairiojo kampo (kad kada neduokdie neištekėčiau) į juos pro radono vyno taures. Mano žvilgsnis lūždavo 39° kampu, eidamas per taurės stiklą. Jų atvaizdai lūždavo taurėje ne mažiau nei kūnai. Dar kartą žvilgsnis lūždavo vyne. Ir aš dėdavausi matanti, kaip jie rausta. Rausta iš apmaudo, įniršio ir noro ką nors keisti.
Aš prakeikiau jų idealus.
Grįžus jie keisdavo. Mane. Iš pradžių motina: susiūdavo mano suplėšytus rūbus, aplenkdavo sąsiuvinius, paklodavo lovą, iššukuodavo plaukus. Aiškindavo, kaip, kam ir kodėl reikia mokytis. Būdavo jau po vidurnakčio ir aš skaičiuodavau žvaigždes. Būriais po trisdešimt tris. Mama turbūt galvodavo, kad po trisdešimt keturias ir imdavo verkti. Aš niekad nesuprasdavau. Sėdėdavau priemenėj ir skaičiuodavau.
O, aš – piemenaitė. Lininiais rūbais. Rasom brendu, žvaigždžių būrius pasikinkius…
O trečias būrys mano žvaigždžių nespėdavo peršokti upelių. Ateidavo tėvas keisti manęs. Jis nelįsdavo į mano vidų – už tai aš jam esu dėkinga.
Mano užpakalis išsivagodavo raudonais rėžiais.
O, piemenaite, bėk greičiau iš laukimų. Iš klojimų. Bėk greičiau. Greičiau ir greičiau. Be poilsių. Bėk. Bėk. Bėk. Nesiilsėk. Nestovėk. – girdėdavau iš vidaus. Klausydavau, nes sėdėti skaudėdavo.
Tėvas apkabindavo motiną per liemenį. Atsainiai perbraukdavo ranka plaukus.
-Taip, ji – netikęs vaikas. Mes ją pakeisim.
Jie eidavo miegoti.
Jie gerdavo. Ji keisdavo. Ji verkdavo. Jis keisdavo. Jie mylėdavosi.
Rytais jie mane mylėdavo. Jie glostydavo mano plaukus susėdę ant lovos krašto. Jie šypsodavosi. Nežinia, ar vienas kitam, ar bent retkarčiais man. Jie sakydavo, kad laikas keltis ir išeidavo.
Rytai trukdavo neilgai.
O vaikystė buvo per ilga. Dieve, kiek kartų jie mane keitė.
Keitė ir keitė. Turbūt pagal naujų mamos suknelių modelius:
-juoda. – nustok elgtis kaip vaikas;
-purpurinė. – mylėk tėvą ir motiną (oi oi oi, kokie mes pamaldūs) .
-mėlyna:
tamsiai. – kentėk, kai tėvam sunku.
šviesiai. – leidžiama džiaugtis.
-balta. – būk.
Mama mėgo naujas sukneles. Jas derino prie kaimyno dailininko eskizų.
Tikiuosi, ji reinkarnuosis. Chamelionu.
Augau piktas vaikas.
Paauglystėj gerdavau skersgatviuose. Ir skaičiuodavau katafalkus ant kapinių tvoros. Žmonės mėgo mirti pirmadieniais. Trečiadieniais – ne.
O aš labiau įsivaizduodavau, kaip trečiadieniais Jėzus gailisi, kad nukryžiuotas buvo vienas ir nepasiėmė Marijos Magdalenos drauge. Trečiadieniais jam būdavo gaila savęs. O šventas Petras rūkydavo žolę dangaus tarpuvartėj. – visam kam reikia priežiūros. Kad laiku pakeistų.
Vienądien jie negrįžo. Sužinojau, kad ir trečiadieniais mirštama. [Jei jum įdomu, aš mirsiu penktadienį. ]
Dabar galvoju, ką darysiu toliau.
Turbūt perstumdysiu baldus.
Atsiprašau savo močiutės, kuri dabar, esu tikra, galvoja, kad aš niekada nenukeliausiu į rojų.