Keturiems rytdienos pranašams...

Keturiems mano vėjams...

Mano broliui[ kartu neaugusiam ]

Ir vėl krauju
brisdamas braižeisi kojas-
tegyvuoja nuogybė!!!
Ir vėl,
svajodamas valgei rožių spyglius,
sakiau-nepalik žiedlapių mirčiai..
Perniek neeikvok šypsenų,
karstuos jos nekenkia
galbūt bus geriau prisiminus vaikystę-
kaip vėjas mus lenkė,
prašiau pasiduot nepradėjus kovos,
šeštą dieną numirus...

Mano tolstančiai draugei[ kol nepradingo ]

vaidenkis, vaidenkis mintyse,
žudydama už žodį, kvapą,
už kiekvieną klaidžiojančia sielą-
kol tamsu...
Parduok, tikėk ir pasiduok
už duonos riekę-
pradėk tikėti likimu-
perniek nutolus-patikėk manim...

Mano šešėliui [ vadintam draugu ]

Už vieną žodį nusidėjau-
dešimt rimbų per galvą,
už mintį-mirtimi nubaust-
alsuok po žemėm...
nebeilgam atlikus misiją
šioj žemėn pasitrauk šešėliais,
lai tiesą beria
smėly užrašais beblėstant-
nebetikėk...

Mano ašarai [ kažkada dar tikėtai meilei ]

Iš pasakos sugrižęs
kaip mažasisi princas-
patiklus ir aklas, kaip skandinamas kačiukas
priminei mergaitę su degtukais-
dvi paskutinės gyvenimo minutės
rėmuose....
Parduodamas svajonę
už gražią mirtį-atsidavei-
nekaltas demonas į angelus kadais lygiavos....






skiriu keturiems žmonėms, kurie šiuo mano gyvenimo momentu stovi \"arčiausiai\" mano širdiems... tiems, be kurių neįsivaizduoju savo šiandienos ir rytojaus...