mano mylimoji
nieko nenutuokia apie poeziją
guliu galvą jai tarp kojų įspraudęs
eilėmis gėriuosi
o ji verkšlena -
dėl romantikos trūkumo
ir prozos pertekliaus
tikras vyras, net ir žvelgdamas nepagražintai prozai tiesiai į akis, privalo išlikti nors truputį poetu. na aišku, kuo labiau tu poetas - tuo geriau. poezijos reikia mokytis - praktika [kaip ir bet kuriame kitame reikale] turi labai svarbią reikšmę. todėl praktikuojantys poetai [ar poetai prozininkai] pasiekia daug geresnių rezultatų, nei, tarkim, poetai teoretikai. realiai žvelgiant į šią problemą, labai lengva suprasti, kad poezijos ir prozos įtaką yra persipynusios - tai tarsi sluoksniuotas kokteilis - išmaišyti jo nereikia - reikia gerti palaipsniui, metodiškai ir atsiduoti jo laipsniams. ir jokiu būdu negalima sluoksnių maišyti t.y. poezija sau - proza sau.
o poezijos ir prozos įtaka pasireiškia visame kame - negalima besti pirštu ir pasakyti - štai - čia poezijos įtakos vaisius, o čia - prozos.
svarbu harmonija.
svarbu moters veidas.
svarbu "sluoksniuotumas"