Atsiskyręs šešėlis

"Dvasia teikia gyvybę,
o kūnas nieko neduoda"
                                Jn 6, 63


Kalbėjau, maldavau, šliaužiojau ant kelių
priešais bažnyčios senosios duris.
Stingdančio šalčio naktimis
bučiavau aš Dievo kojas sužeistas vinių,

per naktis aš staugiau lyg vilkolakis
mėnulio pilnatį išvydęs danguje,
už tai man grėsė amžinas beprotnamis
(ne danguje, o čia) ---

Kvėpavau ir maitinausi savąja aš dvasia -
tuščią kūną likimo valiai aš buvau palikęs
(kam gi reikalingas kūnas kai dvasia šalia).

Kol vieną tragiškumo pilną rytą
prabudęs pastebėjau, kad nežmogus esu,
norėjau keiktis - keikti Dievą,
bet išsprūdo tik trumpas išeinu---

Į atsiskyrusių šešėlių tankų mišką
savąjį kūną ir save aš nuvilkau...