Žmogus uždavinėjęs per daug klausimų ir jo vonios kambarys

... Tuštuma ji tokia kantri ir bejausmė, ir jos kantrybė tėra tik mūsų pastangos suteikti kažkokią priežastį jos šaltai sąmonės komai.
Mūsų pasaulis tarsi krislas akyje, tarsi svetimkūnis organizme, kurio gyvybinė esmė yra Idėja, o pati Kūryba nuodinga jam tarsi Mirtis žmogiškojo ciklo pabaigoje.

Kūrimas yra nuodemė, tokia maža ir beprasmė gigantiškos Tuštumos akyse. Mūsų realybė tiesiog oro burbulas, kurio paskirtis yra sukurti tinkamą terpė mūsų civilizacijos egzistencijai sukoncentruotai į save.
Kūrimas yra priešiškas savo esme Tuštumai ir tarsi susikirtimo linijos atstumta, mūsų realybė banga ritasi į savo burbulo vidų, stengdamasi ištraukti sielą iš ten kur ji ką tik žvilgtelėjo.
Tuštuma yra priešinga žmogiškąjai realybei, nes ši teigiama Tuštumos nebuvimu, jos ne-egzistencija. Tačiau šis burbulas, šis svetimkūnis tai pačios Tuštumos produktas, kuris visas persmelktas jos Egzistencija.

Kiekviename mūsų sukurtos realybės objekte yra smulkiausios Materijos dalelės, kurias atskiria viena nuo kitos Tuštuma. Materija yra neįmanoma kaip Egzistencijos absoliutas, Buvimo ekvivalentas, nes joje visuomet bus tam trukdanti Tuštuma, ne-buvimo matavimo vienetas.

Absoliutaus Buvimo principas neįmanomas. Visuomenė sukurta Absoliutaus Buvimo principais paremtomis filosofijomis, bei religijomis pasmerkta išsigimti ir žūti.
Tokios visuomenės išskiriama Realybė, oras burbulo viduje, yra deformuota ir nuodinga.

Mūsų sąmonė persukta, mes matome elektros šviesą, nes lamputė markstosi vienodu ritmu, elektros šviesa tai tamsos ir šviesos suma. Tačiau žiūrėdami į medį mes matome tik Materiją ir nematome Tuštumos tarp materijos, tarsi žiūrėtumem į lemputę ir matytumėm tik Tamsos kadrus. Matyti medį kaip materijos ir tuštumos sumą, o ne kaip Materijos kadrus yra pati pradžia. Tai sugebėjimas matyti Esmę, jausti Siurealybę.

Taip pat įvaldomas sugebėjimas matyti Būseną. Sugebėjimas matyti katiną ęsantį vienu metu ir šioje realybėje, materijos realybėje, tuštumos ne-egzistencijos oro burbule ir tuo pačiu stebintį Siurealybę, matantį jūsų smalsias akis kaip materijos ir tuštumos sumą. Mokykitės iš gyvūnų, jie yra Angelai. Jie yra būtybės gyvenančios Tutumos ir Materijos sankirtoje. Tapti jais reiškia tapti Angelu, palikti šį burbulą visai ir žengti į Tuštuma reiškia tapti Dievu, nes ne-egzistencijoje nebėra prasmės ierarhijoje...

Šioje vietoje aš trenkiau sau kumščiu į žandikaulį, taip stipriai, kad net lauk iš burnos išlekė dantų šepetukas. Balsai liovėsi iki 17:20 kada jie pasakė tyliai ir netikėtai, aš net išliejau kavą, " - Ei... Einam ką nors išdulkinsim..."