PranasŠis laikas toks, kai saulė, išėjusi į pavasario erdvę, tekėjo (ar bent kalendoriai taip rodė) 06:30, o mėnulis buvo jaunatyje, kai galvoje laimingai kažkas sujudo, sukruto iškalbant žinią, kad (dėmesio!) „sudėtingiausias atomų darinys Visatoje yra žmogaus protas“. Garsu gi! Tačiau garsesnis buvo Avinas, įtikinėjęs Drakoną, kad „blogas darbas garsiai aidi“
– O geras darbas... ką? Ar jis bebalsis? Ar nepajėgus garsiau aiktelėti netgi už blogą darbą – pamurmėjau panosėje, tačiau šį kartą nesuabejojęs, kad gera poezija dar vis manęs nesibaido. Pats jos gi – irgi ne. Vis dažniau atsiverčiu eilėraštį „Neatvertus Biblijos“, o tuokart pro veido mimiką ir šypsnis aplink lūpas prasišviečia. Tai, matyt, ir todėl, kad eilėraštį sugebu atsiminti. Jau nereikia jo ieškoti, kur jis užrašytas, bet dar smagiau, kad man nenuobodu jo ieškoti, kartu savijautoje pajaučiant kažką reikšmingai daugiau, lyg ir pažadintą iš ramybės skruzdėlyną. Nespėlioju, kokios priežastys jį taip „pajudina“, bet kažkodėl džiugu, nuotaika darosi imlesnė, kaip ir iš akademiko (fiziko) Jono Grigo tekstų nurašyta žinia, esą: Esame sudaryti iš atomų, gimusių žvaigždėse ir išsklaidytų į Visatą jų sprogimų metu.
Po šio vyro tekstus paneršiu ne taip retai. Turbūt neteisinga būtų tarti, kad užsiėmęs jų studijomis, tačiau nevalia nepasakyti, kad būtent jie nemenkai mane kilstelėjo pasidairyti po fizines būties struktūras ir paregėti, kad ir dulkėje sukauptos didžiulės prasmės, kai nusileidžiant vis giliau į ją atsiranda suvokimai, kurių ne kiekvienas žmogaus protas sugeba įsisavinti. Reikalingas nemenkas žmogaus išprusimas, o tariant prabangiau – reikalingas Dievas žmoguje. Iš tiesų, kaip be jo, tarkim, susižinoti, kad, kad...
– Tfu, tfu!.. Apie ką aš čia? – ryžtingai išgirstu Savęs (pi), kad ir man jo, taigi išprusimo, pritrūksta, kad šis mano tekstas bet kuriam laikui visuomenėje pasibūtų ir lengvas ir taiklus: – Eilėrašti, ateik – dairausi paramos.
Ir būna, kai žinai, pajauti, jog išties ji, taigi parama ateina, bet tuokart nebūna svarbu sužinoti iš kur, kieno ji; už viską kitą svarbiau, kad ji atėjusi:
Broliai sesės,
imkit mane ir skaitykit,
Ir tatai skaitydami permanykit.
Ir tik vėliau susivoki, kad taip ne Martynas, o Jonas, ne Mažvydas, o Grigas taręs, kad, girdėkite mane broliai - seserys ir girdėdami permanykit, jog smėlio grūdelyje yra daugiau nei 10 milijonų trilijonų branduolių – 100 kartų daugiau nei sekundžių nuo Visatos pradžios.
– Jonai, TU?
