Dar vaikystėj supratom, kad viskas
nuo mūsų paslėpta, uždažyta aklinai, užtinkuota
Jeigu nori surasti
vaike, tik lupk
Nagais trapų ir baltą kiaušinio lukštą,
blizgantį saldainio popierėlį
Išvyniok iš drobulių kūną,
surask veidą nukrapštęs
šypsenos krešulį
Pirštai įgudo laupyti
tinką nuo sandėlio sienų
sluoksnis po sluoksnio
kol radom užtinkuotą
Kristų
Mergelę Mariją
Kietai
Sučiauptas
Mėlynas mesijo lūpas
Tada visas bažnyčias sandėliais vertė
Dabar visus sandėlius verčia bažnyčiomis
Pramuši ledą daužydamasis
Į krūtinę
Mea culpa
Mea maxima culpa
Pramuši ledą
Valai šerkšną nuo šiurpstančios odos
Nulaupai akmens kevalu
Apaugusią širdį
Mea culpa
Mea maxima culpa
Pats ne kartą
Muštas per nagus
Kad laupau ten kur nereikia
Po tapetų gėlėm
Prakrapštantis raudų sieną
Po tapetų kvadratais
Suradęs freskas
Angelų aptrupėjusius kūnus
Sako už vieną luptą duoda dešimt neluptų
Netikėjau
Ne kartą bartasi šnekėtasi
Gražiuoju piktuoju
Kam vis laupau ant nubrozdinto kelio
Užsitraukusi šašą
Vos užsitraukia ir vėl prakrapštau
Tik užsitraukia ir vėl
Lupu
Šitaip ieškau Tavęs pasislėpusio
Po šviežiai užsitraukusia oda
Tada visas bažnyčias sandėliais vertė
Dabar visus sandėlius verčia bažnyčiomis
Sluoksnis po sluoksnio laupau
raudonus akcijų dažus
reklaminius skydus
renovuotų beprotnamių sienas –
Septynis kartus uždažyti vardai ir datos
Tris kartus uždažyti slapyvardžiai mylimos
Žmonos seserys motinos
Nuskusti ir vėl rašyti žodžiai
Žaliai uždažyti
Dievo įsakymai Mozei
Raudonai uždažytas herbas, Tėvynė
Baltai užtinkuoti pirmieji
Meilės eilėraščiai
Keiksmažodžiai
Išpažinimai
Bet Jėzau ar ne Tu sakei:
„Juk nėra nieko paslėpta, kas nebūtų apreikšta,
ir nieko paslaptyje laikomo, kas neišeitų aikštėn. “
Taip ir iškyla kartu su žole
Dūlantys kaulai
Taip ir iškyla su sielom kartu
Krematoriumų dūmai
Taip ir iškelia kažkokia jėga tarsi tvinksinčias votis
Nežinomus kapus
Kūnus
Žemės skruostų duobutėse
Taip ir atsiveria
Kalkių duobės su nešventų kankinių kūnais
Kaip Grozne taip ir Bučoje
Kaip Argūno tarpukalnėje taip ir Makarive
Kaip Srebrenicoje taip ir Mariupolyje
Dar ką tik prie Babilono upių sėdėjome ir verkėme
O štai dabar Dnipro vandenys tvinsta nuo kraujo ir ašarų
Krematoriumo karštis dūmai ir pelenai
Pirčiupių motina įsisūnija
Romą Kalantą
Beglobius Aušvico vaikus
Ir Mariupolio angelus sargus
Sudeginai nes per karštai mylėjai
Sudegino nes per karštai nekentė
Anksčiau visas bažnyčias sandėliais vertė
Dabar visus sandėlius verčia bažnyčiomis
Verčia keliaklupsčiauti prieš akcijas nuolaidas indulgencijas
Begalvius manekenus
Išvarytus iš rojaus
Jie gėdijas savo nuogumo
Jie gėdijas savo nuogumo
Kaip ir tie rožančiais surištomis
Rankomis už nugaros
Kas jiems šovė į galvą?
Kas tau šovė į galvą?
Nebeatsako - -
Jie patys nebyliai krutina
Pamėlusias lūpas
Jie patys klausia
Quo vadis, Domine?
„Jei tu palieki mano žmones, tai aš einu,
kad būčiau antrą kartą nukryžiuotas. “
Bet niekad nebūna gana
Jau du tūkstančius metų
Kopia su kryžium atgal į Golgotą
O pikti liežuviai vis plaka
O pikti liežuviai vis mala
Melą ir mirtį
--
Sako viskas praeina
Sako skausmas praeina
Tik ne man
O visados pro mane
Štai stoviu dabar nugara atsišliejęs
Į baltą sandėlio sieną
Visu kūnu jaučiu kaip virpa
Tartum drugiai po trapiu tinko sluoksniu
Dievo blakstienos
Vokai bandantys atsimerkti
Stoviu nuščiuvęs
Nugara atsišliejęs
Į baltą sandėlio sieną
Į lukštą
Tyliai vapantis panosėj
Vieną ir tą patį klausimą:
Lupti...
ar nelupti?