Tu ir aš

Mum vėl duotas pavasaris šitas
Su daigeliais pirmais ir rasu,
Vėl išaušta tep laukiamas rytas
Ca su šypsanu saulės basu.

Neužgauki cik boružės, būna
Ciktai auštanc migloci laukai,
Cik laukimas vėl gyslomis srūva,
Plaikstos vėjuje gluosnio plaukai.

Tokis dzaugsmas, vėl miglos in šyrdzį
Ir lašnoja lietum, o delca
Cykių nakcį verkimo negirdzi,
Mes abu vėl pasliekame ca.

Šiam krašti, kur pavasarais sninga
Obelų ir vyšnaitių žiedais
Nieko, nieko ca mudzviem nescinga,
Tu ir aš jau nebūsim kitais.

Tu ir aš pasilikom lyg tyčia
Ca kur Nemunas teka prog mus
Apkabindamas klonius, bažnyčias
Ir palaimintus mūsų namus.