Šiaurės pašvaistė

Esu paprasta, bet kultūringa moteriškė, Pranės kaimynė, ta prasme, jos draugė. Buvo ankstyvas jau vėlyvo rudens vakaras, kai mudviejų malonų pokalbį prie savo gamybos trauktinės nutraukė atsibeldęs mums gerai pažįstamas žmogus, nerauk tu dar neprinokusių burokų.
    Mano draugė Pranė savo biznį perėmė iš mamos, pastaroji iš savosios... Ir klestėjo tas verslas, ta prasme – net prie Gorbačiovo. Na, jus suprantate?.. Maskva gali apseiti be tarakonų, balius – be „sosiskų“, vestuvės – be nuotakos, bet be degtinės – ne!
Pranės senelė, ta prasme, verslo pradininkė: lyg pakirkšnutė į šiltą vietą lįsdama sugebėjo prisigerinti ir prie sovietinių, ir prie  vokiškųjų uniformuotų okupantų, nes jie mėgo tegul ir nefabrikinės gamybos stiprius spiritinius gėrimus. Ir nerauk tu “kolchoze” linų!..  Ir lok, šunelį, lok!..  Nei Šiaurės pašvaistės žavesys, nei vokiškųjų krosnių šilta tvarkelė jai negrėsė.  Dirbdama pogrindžio sąlygomis,  labai reikalinga visiems buvo.
    Pranės mamytė, tęsdama šeimos tradicijas, gerai sutarė ir su raudonai  mėlynais ir su nepriklausomai pažaliavusiais.
– Ir neperskite jus į prudą, nebaidykite karosų, – juokavo vėlionė.
Per tą Pranės verslo istoriją pamiršome lankytoją. Tai buvo Pranės  „stogas“ - „mentas“  Imis Ipilkis. Jis, ta prasme, buvo šiltas – nelaistyk, mamyte, fikuso šiltu vandeniu. Jo „ stogas“ vos laikėsi jam ant galvos.
- Na, ko nori? – nelabai svetingai ir ta prasme pagarbiai, neva, neuostyk tu čia  mums popierinių gėlių - nudžius, – pasisveikino Pranė.
– Atėjau patikslinti apsaugos sutarties, – išlemeno „mentas“ Imis, taisydamasis savo pavažiavusį „stogą“, kurio, tiesa sakant, būtų užtekę tokiems dviem.
– Tu gal ir po mirties orą gadinti, ta prasme,  ruošiesi, – nusistebėjo  mano draugė verslininkė.
– Juk atsiskaitėme – nevoliok čia  man rūgštynių. Be to, sakei, nebus konkurentų. Kokį ten jovalą, tas Minkis  Peckūnas pardavinėja, mokesčių nemokėdamas, – piktinosi Pranė, o mūsų apsauginis tik mykė kažką neaiškiai ir nekantriai, kaip teliukas mindžikavo kojomis.
– Tiek to, duosiu, – atsileido pagaliau. – Tik pasiimk mano sugyventinį iš lauko virtuvėlės. Jis ten tarakonus dabar gaudo. Niekaip kilogramo negali prigaudyti. Vis jam nudžiūva. Atostogų, tą prasme, ruošiasi važiuoti.
  Sakė jam Šiaurės laivyno mičmanas: „Nežiūrėk per daug į Šiaurės pašvaistę! “ Paveikė. Štai ir pavažiavo „stogas“. Tol čiulpė iš bidono, kol balti tarakonai pradėjo lakstyti. Štai jo, ta prasme, dantų šepetėlis. Tegul išsivalo ten pas jus dantis ir nevalgo kokią savaitę.
Dėl jo sveikatos – nesijaudinkite. Mano, amžinatilsį, mamytė prieš mirtį, kai pamiršdavo pavalgyti, tai ta prasme, ir jos priežiūra, neskink eglišakių pavasarį, palengvėdavo.
  Dėkoti nereikia. Štai dar butelis. Nepyk, ta prasme, teko stiprumą sumažinti, reikia nuostolius likviduoti. Bet tu turbūt nesuprasi. Ir dar. Nesuprantu, kaip jūsų kontora neišgaudo tų diletantų konkurentų, visai kaip mano jūreivėlis tarakonų. Tai, ta prasme – viskas. Ir kitokios prasmės manau nebus.
P. C. 20 amžiaus pabaigos istorija