Pažymėta

Ryžtingai traukau saitus,
Taip stipriai rišusius
Prie beprasmybės stulpo,
Nors baimingai nujaučiu,
Jog pirmas laisvės žingsnis
Į gruodą suskambės vienišumu,
Ir peleninis ženklas vėl ryškės kaktoj
Žymėdamas vienatvę -
Dovaną, kurią vis išmainyt norėjau,
Pririšdama save
Prie laikinų ir apgaulingų
Likimo pažadų,
Kuriuos taip paslaptingai
Svaigiom naktim šnabždėdavo,
O aš tikėdavau, tikėdavau
Ir drėgnu delnu trindavau
Tą ženklą kaktoje
Pakol išblukdavo, išdildavo,
Kad, vėjo šuorui pūstelėjus,
Dar aiškiau sužibtų,
Primindamas,
Kad dar yra.
Yra
Ir bus.