Akim-mirkom

Jis skaitė save ateity
Kaip kiekvieną išklibusią plytą - pilis
Skeletas tas pats tik vidus pasikeitęs
Ir nei diena nei naktis ta pati
Net valandos bėga per greitai
Jis save apkabindavo
Kaip nei vienas kuris buvo šalia
Paverkdavo taip kaip JAM buvo neleistina
Ir skubėjo kasdien
Kaip yla pradurti visatoj vis naują skylutę
Jo mintys upe
Į prarajas kliokė
Kaip kojų žirklutės
Kai ne nagą kirpdavo - pirštą
Ir klausė savęs kur prasmė
Ar esmę su duona suvalgiau
Ar dienos tai kaina kurią
Turiu sumokėti
Jog naktį pramigčiau
Tai ką galėjau sukurpti
Tavo pėdos malda
Kai šaltos pridegina
Odą palietusios
Aš tik atskiras vienetas
Sraigtas išklibęs
Dantys
Ant ežero dugno
Jis skaitė save tik akimirkom
Bet ir tai atrodė be galo...