Kuo rusija kitokia?

Į šį klausimą seniai bandoma atsakyti, ir atsakymai dažniausiai būna absurdiški, prieinantys iki pseudomokslinių teorijų apie „kitokią sielą“ ar „mongolų genus“. Iš tikrųjų, atsakymas yra žymiai paprastesnis ir jis niekur nesislepia. Jis yra paviršiuje.

Rusai, kaip tauta, nėra kažkuo kitokie savo prigimtimi ir savybėmis. Tai eilinė žmonių rūšies individų grupė, kaip ir bet koks kitas etnosas. Tik iš kur atsiranda tas rusijos valstybei būdingas didžiavalstybiškumas ir nesiskaitymas su mažesniais?

Iš valstybės geografijos, dydžio, ir dar Biblijoje aprašytos puikybės - vienos iš didžiųjų nuodėmių.

Rusai savo etnogenezės pradžioje buvo paprasta rytų slavų krikščioniška tauta, gyvenanti pakankamai nedidelėje teritorijoje. Lygiai kaip ir kitos europietiškos tautos. Bet pati geografija lėmė tai, kad į rytus nuo rusų tautos etnografinio branduolio, buvo didžiulės ir retai gyvenamos teritorijos, patogios plėtimuisi. Pustuštės stepės iki pat Irano, retai gyvenamos taigos iki pat Ramiojo vandenyno. Jau seniau tokia patogia plėtimuisi geografija, savo imperijoms kurti buvo pasinaudoję hunai, mongolai - atėjo ir rusų eilė.

Ir rusai plėtėsi. Tiesą sakant, jie ėjo „lengviausiu keliu“, tarsi vanduo aptekėdami tankiau gyvenamą Volgos - Uralo regioną (ten ir dabar dominuoja 6 nemažos sėslios tiurkų ir ugrofinų tautos), sustodami ir toliau nesiplėsdami, kai pasiekdavo tankiau gyvenamas vietas, ir ten kiek rimčiau gaudavo „į snarglį“ (Kinija, Iranas, Osmanų imperija, ir ta pati Europa - rusijos plėtra į Europos pusę buvo labai ribota ir komplikuota, palyginus su plėtra į rytus).

Ir ta buvusi gana nedidelė valstybė išsipūtė pustuščių plotų sąskaita. Didelės apgyvendinimui tinkamos žemės leido šiai sėsliai žemdirbiškai tautai tapti ir demografiškai gausia. Iki tol tuose plotuose (išskyrus Volgos - Uralo regioną, bei Centrinės Azijos oazes) gyveno tik negausios klajokių tautelės, neturinčios žemdirbystės ir pastovių gyvenviečių tradicijos. Sėslios žemdirbiškos tautos visada demografiškai tampa didesnėmis - būtent todėl taip įvyko su žemdirbiais rusais, bet ne su klajokliais hunais ar mongolais.

Rusija tapo gigantiška, pati rusų tauta tapo didelė, ir kas tada atsitiko? Kartu su didele teritorija, žmonių gausumu, išaugo ir valstybininkų puikybės, reikšmingumo, „kietumo“ jausmas, skiepijamas ir masėms. rusija jau nesijautė „tiesiog“ valstybe, jau nebegalėjo laikyti savęs lygia kitiems. Ne, rusija jau buvo „super“, neprivalanti žiūrėti visokios „smulkmės“ interesų.

Ir tada prasidėjo tragedija. Ir šio naujo monstro kaimynų, ir net pačios rusų tautos. Ne veltui puikybė - viena baisiausių nuodėmių. rusijos valstybės propagandai ta puikybė, savo „išskirtinumo“ ir dydžio pojūtis, yra pagrindas. Ir kartu nuodas masėms, o kaimyninėms tautoms - pastovios grėsmės šalltinis.

Maždaug toks buvo tas rusijos „naglumo“ susiformavimo mechanizmas. Taip, tai buvo gana panašu į kitų Europos kolonijinių imperijų plėtrą, tik skirtumas tame, kad kiti europiečiai kolonijas turėjo užjūriuose, ir dėl geografinio atskirumo, ten palaipsniui susiformavo atskiros tapatybės - amerikiečių, brazilų, kanadiečių, argentiniečių, australų. Kurie jau nebelaiko savęs nei anglais, nei ispanais, nei prancūzais ir t. t. rusijos atveju, dėl geografinio vientisumo, slavai krikščionys kolonistai nesuformavo jokų naujų etninių tapatybių nei Sibire, nei Tolimuosiuose Rytuose. Gal nebent stepių zonos kazokai buvo naujo etnoso užuomazga, bet paskui brutaliai užgniaužta ir priverstinai asimiliuota.

Neverta ieškoti tame kažkokių „mongoliškų genų“. Mongolija, ta pati Čingischano ordų palikuonių valstybė, dabar yra viena iš demokratiškiausių valstybių Azijoje, savo demokratiškumu ir laisvėmis gerokai lenkianti tą pačią rusiją. Jokio išskirtinio „ekspansyvumo geno“ mongolų tauta neturi, nes jo ir nėra. Mongolų ekspansija viduramžiais buvo nulemta tos pačios palankios geografijos - pustuščių stepių.

Ir tas vadinamas kažkurios tautos „karingumas“ tam tikru istoriniu laikotarpiu, tai nėra kažkas „genetiškai įgimto“, bet socialinis konstruktas, reikalingas valdžiai ir nuleistas iš viršaus, diegiamas masėms panaudojant seną kaip pasaulis būdą - smegenų plovimą. Ar kitokia buvo dabar labai taikios budistinės mongolų tautos genetika, kai jie viduramžiais užkariavo svetimas teritorijas? Ne.

Ar kitokia buvo vokiečių ir japonų genetika 2 pasaulinio karo metais, kai jie išdarinėjo baisius dalykus? Tikrai ne. Ar skiriasi š. ir Pietų Korėjos žmonių genetika? Ne.

Tiesioginiai Aukso Ordos gyventojų palikuonys yra dabartiniai kipčiakų atšakos tiurkai - kazachai, kirgizai, baškirai, totoriai (nors Aukso Orda turėjo mongolišką elitą, bet dauguma gyventojų buvo tiurkai). Ramios nedidelės tautos, kurios šiais laikais nepasižymi jokiu ypatingu ekspansyvumu.

Todėl nereikia tų genetikų, nes nėra jokio specifinio geno ar jų rinkinio, paaiškinančio rusijos elgseną. O socialinis konstruktas, ilgametis masių programavimas, nacionalinio pasididžiavimo skatinimas, pateikimas savęs kaip „išskirtinės tautos“ - štai šitie dalykai iš tiesų yra. Todėl rusijos elgsena lengvai paaiškinama psichologija, ir būtent masių psichologija.

Verta atkreipti dėmesį, kad rusija išskirtinai nekenčia būtent Vakarų, o nei Rytų Azija, nei musulmonai, nei Indija tai valstybei nekelia tokios neapykantos ir noro konkuruoti, pasirodyti kad „mes vis tiek geresni“. Kodėl?

Nes islamo pasaulis, Indija, Rytų Azija - tai labai akivaizdžiai kitos kultūros/civilizacijos. rusijai su jais nėra dėl ko konkuruoti. Tuo tarpu Europa, Vakarai - giminiški ir artimi. Ir slaviškai ugrofiniška kilmė, ir krikščionybė, ir apskritai kultūra rusijoje akivaizdžiai yra paveldėja iš Europos. 70% rusijos gyventojų, net po plačios ekspansijos į Aziją, vis tiek gyvena Europos teritorijoje. Ir kaip didžiausia Europos valstybė, rusija jaučiasi „turinti teises“ į savo motininę kultūrą. Dominuoti joje, tvarkyti reikalus. O kas neleidžia - žinoma, tie patys mirtini konkurentai - JAV, kitas Europos civilizacijos vaikas. Prisiminus šaltąjį karą - pagrindinė JAV ir TSRS priešprieša vyko būtent dėl Europos, čia buvo pats „skaudžiausias taškas“. Ne Vietnamas, ne Korėja, ne Afganistanas, o būtent Europa - ir JAV, ir rusijos motina.

Tik deja, vienas vaikas tapo civilizuotas, respektabilus ir gerbiamas, o kitas pavirto į pasipūtusį chuliganą su nesveikai perlenktu ego, kurio šalinamasi. Ir tas chuliganas pro savo ego net nemato, kodėl jo šalinasi. Kodėl visokios „prajabaltikos“, „polšos“, „chochliandijos“, „grizunai“ (terminologija ne mano, bet chuligano, prašau atleisti) renkasi tą kitą, respektabilų ir galintį pasiūlyti progreso, demokratijos, civilizacijos ir technologinės pažangos kelią, o ne alkoholinę „paniatkių“ ir „drakių“ kultūrą.

Viena aišku - jei Rusija nebūtų taip geografiškai išsipūtusi, bet likusi savo senosiose etninėse ribose (tarp Sankt Peterburgo, Nižnij Novgorodo, Voronežo ir Smolensko), tai būtų tiesiog eilinė europietiška valstybė, be kažkokių ypatingesnių ambicijų, nekelianti kaimynams jokių grėsmių. Nedaug didesnė už Ukrainą valstybė. Greičiausiai jau būtų ES ir NATO narė.

Tik klausimas, ar būtų apskritai poreikis NATO egzistavimui, jei nebūtų rusijos giganto, tik nedidelė etninė Rusija, o stepėse ir taigose būtų nedidelės vietinių etnosų valstybės?

Štai tiek tos „kitokios sielos“ ar „kitokių genų“. Iš tikrųjų - elementari psichologija ir manipuliacija masėmis. Gal kada ir pavyks šių savybių atsikratyti, ir Rusijos pavadinimą bus galima rašyti didžiąja raide. Bet kol kas... Optimizmui priežasčių nedaug.

P. S. savo straipsniu tikrai neteigiu, kad visi rusai vienodi, ir nėra progresyvių, mąstančių, priimančių kitus kaip sau lygius. Be abejo yra. Kiekviena tauta susideda iš milijonų žmonių, kurie visi labai skirtingi. Ne visi pasiduoda ilgamečiam, karta iš kartos trunkančiam „mes ypatingi“ smegenų plovimui. Ir nacių Vokietijoje, tikrai ne visi pritarė tam, kas vyksta. Bet sėdėjo tyliai. Kodėl? Baimė - viena iš stipriausių instinktyvių emocijų...