Išvakarėse Nebūto (32)

Iš kur, kodėl taip atsitinka – nežinau,
kad ir DABAR,
kai šitą raštą pradedu rašyti –
```````````````````````````````````````````````````
Gal nemanykime, kad man svarbu
užkelti vyturį ant pjedestalo.
Nepamenu, kad būčiau laiminęs save tokia mintim,
bet vis dėlto (turbūt?) neapdairu manyti,
kad šovinį palikus
po šautuvo spyna (dėkle)
jis kažkodėl savaime neišautu.

Atsitiktinumas iki šiol dar turi neįspėtą pradžią,
kuomet net Visata palepinama jo dalia –
taškelis mažas, neva protono apmatų
įsigeidė aplenkti užmačias didžiausias,
kurių lig šiol nesutalpinanti žmogaus galva.

Kažkur toli, toli laike
bet būtent ten,
kur neatslūgsta vidurys Visatos
(taigi, kartojuosi)
taškelis mažas (neva protono apmatų)
įsigeidė kūrybai pasišvęsti.

Bet kaip?
Nejaugi įtikėti sprogimu,
kuomet apyvartoje jo,
nei laiko, nei erdvės nėra?

Tikiu ar netikiu,
kūryba šitokia sprogimui griaudžiant,
bet užrašai atsiveria nelyg dangus.
O ten nuo aukšto pjedestalo vyturėlis mažas
kaip giesmę perskaito iš jų:
VISATA ATSIRADO IŠ NIEKO?