Einant namo per žydinčias smilgas

Mamai, Tėčiui, Broliui ir Sesei

sustoju. Paliečiu smilgą.
Atsigulu.
Priešais svyruoja motiejukų kotai.
Taip gulėjom vaikystėje,
Kol mama melžė karvę,
o tėtis ją girdė.
Darėm šiaudelius iš viksvų kotų,
gėrėme pieną iš vieno puodelio,
Šviežią, kvapnų, putotą ir šiltą.
Putos laikė tris žemuoges rastas šlaite.
Niekada nieko nebuvo skaniau ir nebus.
Karvė nustebus žiūrėjo į mus,
Laikydama lūpose pamirštą sukramtyt
pievų smilgą.
Tėvas panešėjęs link dobilų kalė kuolą,
Geležis atsimušus į akmenį skėlė žiežirbą.
Buvo gražu.
Gailiai baubė veršelis. Reikalavo savo dalies.
Godžiai išmaukė pieną.
Temo. Niaukės. Kapsėjo ant veido lietus.
Lašas kibo ir supos ant smilgos.
Dėjom varnalėšų lapus ant galvų ir šaukėm:
Žiūrėkit, čia mano kepurė!
Už miško žaibavo ir griaudė.
Tėtis gniaužė saują džiustančio šieno,
Žvelgė į  mirkstančius pradalgius.
Užsimerkė, atsiduso. Nusijuokė.
Nusijuokė mama, sesė, brolis ir aš.
Bėgom namo, susikibę už rankų
Priešais bėgo šuva.