Rudeniu
Dengiu nykumą miesto savasties
Ir gatvių akmenys
Šlapi tarsi po darbo plikė
Spindi
Guodžiuos, kai tu ateini lėtai
Spalvom prinokęs spali
O aš krentu
Visur geltoniu lapų
Tada prisiliečiu prie kiekvieno
Tavo neliečiamo taško
Dargana
Vėju ir traškesiu medžių
Tu priverti nuplikti pienes
Ir nunarinti galvas obelų
Taip laukia šerkšno atsiklaupus žemė
Kaip laukiama gerų žinių
Kiekvienas rudenio lašas
Tai nerimas venose
Kaip save išdainuoti paleisti
Mintis išplėšti kaip aitvarus
Nemėgstu proginių pagal metų laikus, bet man nekliuvo. Nieko neatsiminsiu, bet kai skaičiau darėsi atsidarė vaizdas, nebūtinai stebuklingas, bet ...
Nekreipk dėmesio į pavydelninkus, keletas "latentikų", tai vienas žmogus, gal 3, kurie neapkenčia, jeigu jeigu jims nekabina medalų ant kaklo ir nekviečia į poezijos pavasarius.
Senokai tamstą skaičiau. Ne tik tave. Aptingau po kitus klajoti. Paprasčiau po save patį paslampinėti. O kad ir tapai (pieši), taip pat nežinojau. Smagu girdėti. Sėkmės linkiu. Kaip komentatorius prisidedu prie be kilmės pastebėjimo.
Žilis van... Su visa pagarba ačiū, jog vis užsukate paskaityti mano keverzonių. Pamenu jus nuo labai senai rašyke ir gerbiu, nes visada esate santūrus, kantrus ir nebandote piršti savo nuomonės, nors tobulėjimui visada reikia tiek kritikos, tiek gero žodžio. Iš ties esu labirinte, nespėju skaityti savo minčių, galvoje tikra betvarkė.
Ačiū visiems, kurie vertina. Senai nebepykstu, jei parašau kažką, tiesiog klaikaus ir vertinat 1 ar 3, nes man rašymas yra akimirkos reiškinys. Tų kelių minučių eskizas. Visada galvojau, jog piešiu geriau nei rašau :) tiesiog piešimui skirtas visas gyvenimas, o rašymui, tik ekimirkos...
Wirusas, aš ir esu savo viduje istisas miestas ir rudenį į mane ateina kazkoks tau nesuvokiamas sentimentalus ilgesys,kurį nuolatos bandau praskaidrinti grožiu kiekviename žingsnyje ir dargana, šalta rasa ir voratinkliais. Aš nesistengiu tave juokinti ar nekuokinti. Nesu Hamletas ir neužduodu sau tokių sudėtingų klausimų. Plaukų slinkimas man išties asocijuojasi su nulytais senamieščio akmenimis, su lapų kritimu. O eilės man gimsta natūraliai aš, tiesiog rašau nebandydamas jų panardinti į ilgalaikius apmąstymus, gylį, nebandau jomis pasiteisinti nei prieš tave, nei prieš save. Man tiesiog
Apie plaukų slinkimą.
Bet tekstas visai ne todėl yra tragedija, tiesiog pagal apibrėžimą kitokiu negali būt.
'Dengiu rudeniu' - tu visagalis kuris užsuka lapų kritimą? Gali pristabdyt klimato kaitą? Man atrodo, tu net negali nustot juokint.