Senos sovietinės istorijos 1

Para virtuvėje

Per naktį nušniokštė lietus su griaustiniu, prilaužė šakų dar žaliais lapais, prinešė popiergalių ir visokių šiukšlių į priešgaisrinės dalies kiemą.
Pirmos pamainos vyrai prakaitavo mosikuodami šluotomis. Vėlavo tvarkytis, atrodė nuvargę, aiškiai matėsi, miegojo labai trumpai.
Edma atėjęs ankščiau už visus į darbą, visą tai pastebėjo. “Kaip čia geriau juos pašikinti priimant pamainą, kad nauda būtų didesnė” – tyliai mąstė. Savijauta buvo prasta. Lyg atspėdamas jo mintis, praeidamas pro šalį kolegą, pasiūlė užeiti į garažą.

Pagaliau pirmos pamainos vyrai išsivaikščiojo, išskubėjo į tikruosius savo darbus, palikę didelį puodą vakarykščių barščių, virtos mėsos, puse bu-telio degtinės šaldytuve ir vairuotoją Vincę išsidrėbusį virtuvėje. Vincė niekur neskubėjo. Tenkinosi maža gaisrininko alga, o pinigų turėdavo daugiau už kitus.
Edmai šiandien eilė virti pietus. Jis nedrąsiai stebi savo pamainos vyrus traukiančius maistą iš krepšių ir dedančius į šaldytuvą. Gerai dar, kad nuo-taika jau šiek tiek geresnė, nes Edmos kišenės tuščios ir maisto jis jokio neatsinešė.
–  Ausė, vėl tu tuščias, – nepiktai  per petį ploja pamainos viršininkas Stasys. –  Eik su  Tėvu bulvių skusti. Tėvas – tai dispečeris Alfukas, taip pravardžiuojamas už gerumą ir  rūpinimąsi kitais. O Edma dar būdavo vadinamas Ause.
–  Kokių bulvių, – sugriaudėjo Vincė. – Palikom mes jums kalnūs ėdalo. Užeik, už užuolaidos. Prisirašyk. O tu, Žąsine, Ause, derevnia tu, varai, dar butelį atneši kol Trintukas į darbą neatėjo.
–  Visi žinojo, kodėl pirmos pamainos vyrai buvo tokie nuvargę. Žinojo, kodėl Vincė toks turtingas. Nujautė šį pamaina ir jiems  bus linksma.
Edma, žąsinas, derevnia – tas pats asmuo, išvarė į tašką beveik bėgdamas, jausdamas didelį palengvėjimą. Na, jeigu jau taip prasidėjo...
Trintukas įėjo be garso. Matomai, jį persekiojo idėja užklupti savo vyrus netikėtai. Nelabai kas jo ir saugodavosi. Jeigu dar ant kojų stovi – reiškia norma. O jeigu ką nors ir pasiūbuodavo – tai reiškia toks asmuo dar neatpratęs nuo jūreiviškos eisenos. Visgi savo nosį į virtuvę jis kyštelėjo. Pasisveikino labai santūriai. Neužuosti buvo sunku. Pamainos viršininkas nusekė jam iš paskos. Edma grįžo aki-mirksniu. Vyrai pusryčiavo, su malonumu srėbė vakarykščius barščius ir iš eiles eidavo prie spintelės už užuolaidos. Atėjo ir antros pamainos vairuotojas Juozas. Vincė nenoriai ir sunkiai atsistojo, užleido jam vietą ir kažką pakuždėjo Edmai.
–    Žinote vyrai tik mūsų pamainos ir yra normalios. Trečioj vieni sportininkai,  ketvirtoj – vieni skručai. Pakeičiau aš kartą Zigmą, nu juokas. Atsinešiau kumpio gabalą ir dedu į puodą. Tai jus žino-te, jie man duoda virvutę ir sako pradurk skylę mėsoje ir parišk savo gabaliuką. Kas čia per cirkai galvoju. Taigi, vyručiai, paėmė jie tą mėsgalį, ant virvutės užrišo keletą mazgų ir pamerkė į vandenį. Čia sako, kad svetimos mėsos nesurytum. Dar. Kas mėsos neatneša, tas sriubos negauna. O duoną su peiliu žymi, įrantas daro, kad svetimas neatsipjautų.
–  Šiandien užsiėmimų nebus, – pradžiugina visus grįžęs iš šefo kabineto blizgančiomis akimis  Stasys. –‘Trintukas” į Sostinę išsiruošė. Ausė, žąsi-ne kur tu?
– Išsiunčiau, – paaiškino Vincė.
Vyriausias pagal amžių gaisrininkas, vairuotojas – veteranas Juozas ramiai ir ūkiškai ruošėsi pusryčiauti. Oriai užėmė savo vietą prie lango Atsipjovė duonos, pasėmė šaukštą riebių barščių, pakėlė jį ir sustingo. Lange jo akių lygyje pasirodė mėsingas, gerokai apžėlęs Edmos pasturgalis su visais priedais ir kaip gaisrininkai sako galingu metamu instrumentu. Juozas iš karto nesuprato, kas čia jam vaidenasi. Ramiai išsitraukė akinius, įsistebeilijo kol pagaliau... Tfu... nusispjovė ir vėl kibo į valgį. Visi raitėsi iš juoko. Juozui buvo ne motais. Jis ramiai pavalgė ir nuėjo pamiegoti. Miegodavo Juozas daug, kiek tik buvo įmanoma, nes turėjo aibę darbų ir biznio reikalų. Darbas kas ketvirtą parą gaisrinėje, jam buvo poilsis. Šalia jo prigulė vienas laikinai ne-vartojantis Žąsino porininkas Jonas, irgi vargstantis kokiose trejose darbuose. Išvažiavus “Trintukui” virtuvėje erzelynė dar kuri tai laiką tęsėsi, paskui į miegamąją patalpą įsvirduliavo smingantis Vincė ir krito ant Edmos guolio. Visi su malonumu prisimena jo paskutines atostogas, kurias  jis praleido beveik neišeidamas iš gaisrinės.

Pasigirdo galingas knarkimas. Viskas aišku, jam kol kas gana. Vincė buvo veteranas. Vincė buvo autoritetas, damų numylėtinis. Su juo, tais pačiais instrumentais, nepasimatuosi.  Taip sakydavo dar vienas, įdomus gaisrinės faunos atstovas, vyr. vairuotojas Algis.
Nieko nepadarysi trumpas poilsis baigėsi. Miegoti šalia knarkiančio Vincės  jokios galimybės nebuvo. Juozas nuėjo remontuoti savo mašinos, o Jonas įniko skaityti knygą poilsio kambaryje, prieš tai užsidaręs duris. Tuo tarpu virtuvėje Tėvas ir Žąsinas gamino pietus. Tėvas buvo laikomas geriausiu kulinaru gaisrinėje. Išties šis žmogus sugebėjo viską. Jis buvo ir geriausias statybininkas, dirbęs kitiems žmonėms geriau negu sau. Jam tiesiog neegzistavo tokią sąvoką  – chaltūra. Rytinis pagyvėjimas gaisrininkų gyvenime pasibaigė. Kas ilsėjosi, kas dirbo. Pamainos viršininkas beveik visą laiką kalbėjo telefonu su įvairiomis moterimis. Tai buvo dar vienas, užkietėjęs patinas, kuris apie lytinius santykius, matomai, mąstė ne mažiau negu Leninas apie revoliuciją.
Pietūs buvo gausūs ir kaip priimta geruose namuose ne be alkoholio. Lyg nujausdamas linksmybes atsikėlė ir Vincė. Vėl Žąsinui teko lakstyti.  Šilta kompanija, nesitraukė nuo stalo kokias keturias valandas, išeidami į lauką tik parūkyti ir pasižiūrėti į juos supantį pasaulį, linksmomis akimis. Žmonės kažkur skubėjo, ėjo, važiavo, o tau niekas ne-rūpi… Tu žvalgaisi ar palankus vėjelis, neatves dar vieno gero ir pinigingo draugo į šią ramią prieplauką. Sėdinčių prie stalo žmonių veidai ir povyzos keitėsi: vieni prisėsdavo, kiti išeidavo. Galop vakarėjant išėjo ir Vincė, nes tai buvo ne jo, o Stasio naktis. Jie abu buvo vienos moters, benzino kolonėlės operatorės meilužiai. Visa pamaina, aišku, gerianti dalis, nekantriai laukė jos atvykstant. Pagaliau, su-temus atvažiavo. Šalia moteriško juoko, pasigirdo tylios dainos. Kad jus žinotumėte, kaip sunku išgėrus tyliai dainuoti?.. Kad jūs žinotumėte, kaip sunku  miegoti esant tokiai situacijai?.. O miegoti reikėjo, nes rytdienos darbai buvo neatidėliotini.
Reikia  pasakyti, kad Vincės knarkimas buvo nepalyginamai klaikesnis. Šis šurmulys, prie pritemdytų šviesų blaiviam žmogui buvo kažkoks erzinantis. Nepagalvokite ne iš pavydo… Naktis praėjo palyginus ramiai. Tik Jonas su vairuotoju paryčiais važiavo užgesinti ant  Rygos kelio degančios mašinos su priekaba, prikrautą didelių degančių padangų. Milicininkai kažkur krūmuose gaudė degančios mašinos vairuotoją. Daugiau niekas iš pamainos iš-važiuoti nesugebėjo. Viršininkas buvo kažkur dingęs po paskutinio savo sugyventinės patikrinimo. Tuos  patikrinimą ji nuosekliai atlikdavo kelis kartus ypač vakarėjant ir net naktį. Kiekvieną kartą, atseit, atnešdama valgyti. Valgė Stasys labai neblogai, nes jo civilinė žmona dirbo miestelio valgykloje virėja. Matomai, kuo žmogus yra neištikimesnis, tuo moterys ji daugiau brangina. Kiekvieno patikrinimo metu, benzino kolonėlės karalienė turėjo slėptis garaže. Į garažą pašalinių, būtent Stasio sugyventinės, griežtai neleido vairuotojas Juozas. Balius baigėsi paryčiais.
Jeigu Edma ateidamas į darbą neturėjo sveikatos ir pinigų –  tai perduodant pamainą jo sveikatą buvo dar blogesnė. Tiesa sakant, ji buvo prie mirties ribos. Ne kiekvienas žmogus galėtų tokius krūvius išlaikyti. Edma buvo 100% nedarbingas. Gerai, kad kiemo nereikėjo labai šluoti, o ką tik grįžusią mašiną iš gaisro nuplaus sekantį pamainą. Ištisą parą nešiodamas gėrimus jis užsidirbo 25 rublius. Jo porininkas darbe Alfukas buvo nedarbingas, gal 90 pro-centų. Dirbo jie kartu. Dirbo jie kokybiškai. Toli buvo Jonui iki jų meistriškumo, tačiau jis dirbo trys kartus greičiau. Taip praėjo dar vieną Edmos darbo gaisrinėje para. O po tokio darbo, žinoma, reikia pailsėti.