O jis tik išliejo arbatą....

Tada jis dar buvo gyvas, oru... Su ta valiūkiška žila sruoga plaukuose, pranašaujančią apie mirtį ir apie nebūtį tuo pačiu metu. Nemąstatnt ir einant tiesiai į priekį, nepasiklystant, bet pasimetus jis brido į tyrą nora viską mesti. Nemetė-perdaug silpnas buvo. Panaudojo tai, ką visi laikė jo tyrumu prieš save.


-Ei, tu išpylei arbatą!!!...
-Delne?
-bet gi.... bala vis didėja... paskubėk, arbata!
-Nea... Čia tik kraujas.... mano.... priešo?
-Prašau paduok tą žalią skudurėli... Greičiau, staltiesė beveik nauja....
-Dar vieną? Dozę? Paskutinę šiandien? rytoj? poryt? apakt?
-Prašau nešnekėk taip, tu mane gasdini. Ir išvis išeik, tuoj grįš tėvai ir nieko nepavyks. -ji žvelgė į jį žudančiu žvilgsniu ir šypsojosi. Mirtinas duetas-stūmis į mirti ir akla šypsena prie karsto... O taip buvo...


Jis užsidėjo batus. kairį, ant dešiniosios kojos, dešinį ant kairės, bet tai jau buvo nebesvarbu. Juk nesvarbu kokiu būdu pasitikti mirtį?
tada dar nusišypsojo prieš veidrodį ir išėjo. Girdėjau, kad akys pamišusios buvo, o šypsena šėtoniška, bet su tokia aistra. jis visą gyvenimą mylėjo mirti. dar kai buvo mažas sužinojo kokia ji valdinga moteris ir nebegalėjo atsispirti. Norėjo ją pabučiuoti, bet žinojo, kad jis tik pūkas. Pūkas pavėjui ir pūkas priš vėją, žinojo, kad jis tik užuodžia ją, o ji glamonėja jo plaukus.
Tądien jis ėjo tamsiais Vilniaus skersgatviais. Žibintai, vienas, kitas švirštas-jam to nereikėjo. Ėjo link taboro. Dideliais žingsniai ir ryžtingai nusiteikęs. Ėjo, nes žinojo, kad jeigu sustos, niekada nebepajudės. Ėjo, nes ji nebenorėjo jo kvapo, o jis norėjo jos lūpų. Abiejų lūpų. Kaip ankščiau-du vaikai, žaidžiantys aistrą. Peilis nebepadės, virvė-perdaug pigu, o tai... tai tiks, nes tai kita... nauja...

Didelis kambarys. Tarsi koridorius-pilnas dvoko-negi čia jam reikės numirti?... turbūt taip geriausia...


-Padėsi?
-Tikrai nori?
-Tu man brolis ar ne?
-Ji turės nuo manęs kūdykį, o aš... aš išliejau arbatą.... -ašara ir klyksmas akyse.
-Nuo šiol būsim ir kraujo broliai... -perkreipta, suknista ištvirkusi šypsena.... taip turbūt turėjo būti pagal scenarijų, kurį parašė dievas. Vienu pirštu nupiešė žiaurų likimą. Antru mostelėjo ir padarė tragediją. Greitai.
-Melsies?
-Širdim...

tada tik adata. Iš drebančios  rankos, dar šviežiu krauju sutepta, i jo.... vaikišką rankutę... Jo motinai vaikišką, tėvui, seseriai, bet tik ne jam pačiam...

tada tik ašaros ir rūkas.... Rūkas.... Jis jau žinojo, kad viskas.. visos dienos suskaičiuotos... ŽIV.... tada AIDS..... o tada.... ąžuolinis karstas iš paskutinių tėvų santaupų. Tuom viskas ir baigsis...., bet ne. Jis dar turi pamatyti ją. Ją su ta mažyte butybe pilve, verkiančią, nes sužinojo tėvas. Išvarė iš namų. Verkiančią kaip kalę be šeimininko:



-Labas....
-Labas...
-Išpylei arbatą...
-Žinau...
-Žinai?
-Tu labai graži....
-Tėvas mane užmuš.....
-O tavo lūpos. Atsimeni kaip jos buvo mano?
-ne, bet išties tėvas mane užmuš....
-nori?
-ko?
-aišku nori... kam aš dar klausiu....
-ėėė... pasitrauk... man tai visai nepatinka. tu kitoks... neverk.. ir prašau, meldžiu-nelieks manęs. man labai negera.... aš... aš jau keturis... beveik penkis mėnesius neščia, o tu dar....


tada tik jos klyksmas ir jo ašaros. Taip, antraštės džiaugės. Jis ją išprievartavo. Nepilnametis, infekiuotas ŽIV išprievartavo besilaukiančią kūdykio merginą ir persipjove venas stiklo šuke. Kažkam šitas straipsnis patiko. Galbūt net visai miniai...
O ji gyveno toliau. Dvi dienas, su ašarom akyse. Poto nebeištvėrė ir nutraukė dvi gyvybes. Savo ir mažyčių akyčių, rankyčių, nosytės savo pilvuke. Ji nušoko nuo seno tipo dvylikaaukščio namo. Nušoko ir viskas. Plytelės ir šiandien nekeistos.




O jis tik išliejo arbatą....