PranasPasiklojęs po ranką tuščią, dar nei raidele ar kaip kitaip užimtą popieriaus lapą, ir vėl, kaip jau ne kartą, kone mašinaliai užrašau pasikartojantį rašto įvardijimą „IŠVAKARĖSE NEBŪTO“. Atrodo, mažiausiai pasirūpinu, kokią išmintį prakalbės būsiantis tekstas, kokiais peizažais apsireikš apie savo atėjimą mano Savęsp karalystėje. Taip – ar bent labai panašiai – atsitinka ir dabar.
Vyturys!!!
Iš kur čia, Vilniuje?
Tačiau nutildyti nemoku.
Aukštai viršum galvos,
(kaip kažkada vaikystėje, bet jau – piemuo),
atrodytų, kad iš po kojų
pakilo mažas paukštis mano,
nors iš tiesų, dangus mažesnis,
negu kad jis
kuomet su giesmele.
Dainuok, paukšteli,
didį žygį mažo
kuomet upeliai it pakvaišę
galvotrūkčiais žemyn nupuola,
čia Gedimino Lietuva,
kitaip nebuvo ir nebus,
kur protėviai jos saujoje
lig šiol žemelę aria,
lig šiolei moko grikį augti
ir kopti medų iš žiedų.
Čia Vilnija aplink kiek akys mato.
Net užsimerkus joms,
vaizdai dėl to nedingsta.
Čia visos upės suteka
ir vėl atgal sugrįžta,
Vėl supasi palubėje lopšys.
O Viešpatie, turbūt ir pats net nežinai,
ką jis ir kiek susitalpinęs savyje.
– Va, va, būtent... būtent taip, Pranai. Lopšyje blūdniau negu klaidžiausiame miške. Suprantu, kad visuomet esame kažko išvakarėse ir, matyt, reikia suprasti, kad pagaliau ir pajautas pradedame suvokti kaip dvasios perėjimą į objektą, subjektą, kaip į kažkokią karalystę, viešpatystę ar dulkę, kuomet ir vėl tenka suktis panašiai kaip Žemė aplink Saulę.
– Iš kur, redaktoriau? Ir vėl tartum iš niekur? – išgirdęs jį tariu.
– Šį kartą aš čia, Pranai, su tavo Joninėse surastu paparčio žiedu. O tai reiškia, kad tavo karalystei dar lemta būti. Atėjo laikas nukabinėti kalendorius, kurie skaičiuoja kiek kartu su Žemele aplink Saulutę apkeliavę. Beje, jau beveik du dešimtmečiai kai kartu su „Rašyk“ aplink ją.
– Nesupratau, redaktoriau.
– Šį kartą prasmingiau tarti: tamsta Rapolai.
– Nesupyk, kad primirštu tarti tamstos vardą. Įpratau: redaktoriau, redaktoriau ir taip diena iš dienos, tarkim, nuo lopšio, nuo Ispanijos pilietinio karo iki begalybės.
– Klausyk, ką gieda vyturys, – patarė jis, tačiau atsitiko taip, kad kitokių informacijų man nereikėjo, kad žinočiau, kad šis vyturys, kartu su savo lizdeliu buvo užspaustas statomos bažnyčios pamatais, o kad jį, giedantį viršum Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios girdžiu, tai žinoma. Stebuklais netikiu, o jį girdžiu. Kaip matau ir bažnyčią, kilstelėtą viršum Neries prie Žaliojo tilto.
