Tarp vyšnios stiklo

Vyšnių kekėm ištepti balkonų rėmai
Saldžiais potėpiais,
Ištvirkusių vaizdų garsais
Prigimtį pardavę,
Už sekundę žemės
Ironiją gašliai laimingą
Stikluos išdžiausto,
Lyg paukščių lėkį akmeninį
Ir verkia už žibutės mirtį
Turbūt jau paskutinę,
Kurią išspjauna lyg kauliuką
Vaivorykštės spalvom žydėtą

Kai dūžtančiu stiklu
Pratrintą sąžinę
Kauliuko stabas keičia,
Kai po šukes
Kraujuotos kojos
Sustingusios nuo rafinuotos baimės
Ašarota laime žaidžia,
Vėl varstos durys
Uogų užmarštim kvepintos
Ir senas valkata
Užtikęs geismą
Nuodemėj atgimusį,
Atodūsį gramzdina
Vyšnių kekėj,
Tikėdamas –
Jau paskutinėj