Detektyvas. 23 skyrius. Žmogus ir jo problema

Kaimas gražus, bet reikia bent tvartą padegti, kad būtų gražu skaityt.
Neblogai dar būtų aprašyt kaimietį, kuriam siera iš ausų
varva iš godulio. Nosies neišsipū, bet snarglį suvalgys,
kad tik veltui nenueitų. Paklausk Kaimo Japio, tas viską
žino apie kaimo jurgius, kiaurai juos permato.
Ne pas visus vandens atsigert gausi iš šulinio,
pasiūlys lietaus vandenio iš po latako.
Pats supranti, reik aprašyt ne peizažus kaimo, bet
kaimo mėšlius ir mėšles.
Koks nors Granauskas peizažus aprašinėjo?
O Žemaitė, Biliūnas? Viena savo feministinį požiūrį
skleidė, kiti du vėl ką nors. Visur buvo žmogus.
Buvo šuo. Buvo Vingiai. Kokie cirkininkai prigalvojo
peizažiukus plikus aprašinėt ir tikėtis, kad tai bus pavadinta
kūryba. Peizažistų pilna. Tai iškrypėliai nepripažįstą
žmogaus, humanizmo ir jo idėjų.
Rašymuos turi būt visur žmogus įsuktas, kaip lempa tvarte.
Jis visur turi būt įbestas, kaip šakės į mėšlą. Žmogeliūkščiai
turi visur matytis, visur šliaužiot, kaip angių išperos, visur
ropinėt, kaip kurmiai po žeme. Visur karstytis, kaip voverės,
visur zyzt, kaip musės, klykaut, kaip gervės, blizgėt, kaip šūdvabaliai.