***

Kai švinta gatvių urbanistinis peizažas
Lėtai per naktį raikęs gruodžio stiklą
Subrendusį mane paneigęs vaikis mažas
Nerūpestingai leidžia monetas į Stiksą

Kur aš  įbridęs stipriai įsirėžęs velku
Vinių ledinių suvarpytą savo Argą
Jame susėdę giminės draugai ir priešai
Ratu pasiunčia taurę ilgesio lyg kraują kartų

Žvaigždynų kauliukus pragėrę ir Itakę
Svaigulyje pralošę dėlei rūko šėmo
Praskrisdamas Pegasas mums pamerkia akį
Ir nieks nedrįsta spėti kiek dar tęsis žiemos

Nedrįsta burti kiek dar tęsis ižo laukas
Ir kaip pavyks pasidalint sirenų lobį
Skirtinguose krantuos Kalipsės tebelaukia
Namų pakrantėj skausmą audžia Penelopės

Iš lūpų ten į lūpas šliaužia aštrios žinios
Kad kvailumu apkvaitę šaukiamės Borėjo
Kad mūsų sielose septynios sniego skrynios
Kad Cerberį išbandėm bet nenugalėjom

Tuo tarpu švinta virš Itakės žvaigždės dyla
Sapnuoju Penelopė kursto ryto ugnį
Savam krašte vanduo ir tas gilus ir tyras
Net vaikio monetas surankiotum nuo dugno