Kelias į Marinerį

Eime, tu šaltas ir sustingęs drauge, nunešiu aš tave tenais, kur pats palaidosiu kaip reikiant
F. Nyčė  “Štai taip Zaratustra kalbėjo”



Sustojęs Tarsidėje, smėliaeigis paėmė dar keletą keleivių ir tęsė maršrutą. Užpustyti bazės kupolai netrukus pradingo rusvoje migloje. Pro iliuminatorius veik nieko nesimatė, tik dulkės nešiojamos vėjo ir saujomis žeriamos į metalinį visureigio-tarakono korpusą.

Didžiosios sezoninės audros buvo dar priešaky, bet jau dabar ne pats geriausias metas keliauti. Netrukus susisiekimą visai uždarys ir tolimiausios kolonijos liks be jokio ryšio su pagrindinėmis bazėmis; radijo stočių imtuvuose bus girdėti vien trūkčiojantis šnypštimas panašus į vėją švilpaujantį negyvuose smėlynuose.

Bet man šitai –  jokia naujiena. Smėlio sūkuriai kylantys už šarvuotų “tarakono” sienų, bekelės ruožai verčiantys keleivius iš sėdynių, nepažįstami žmonės vilkintys kompresinius kostiumus ir skafandrus – seniai neatrodė lyg nuotykis. Beveik dvylika metų aš dirbu palydos pareigūnu ir nieku gyvu nepasakysiu, kiek kartų žvelgiau į Marso dykras pro storą iliuminatoriaus stiklą. Ar tai būtų smėlio audros, ar lediniai debesys krintantys nuo kalnų, ar melsvas saulės taškas keliaujantis bespalviame danguje – viskas buvo šimtus kartų matyta.

Po teisybe, man terūpėjo kuo greičiau užbaigti kelionę, nusivožti skafandrą ir griūti į gultą savo ankštoje vienutėje. Aš žinojau, kad ilgai neužmigsiu, bukai spoksodamas į mėlyną foną ir halogeninius debesis plaukiančius palubės ekrane. Kažin kodėl mokslo žmonės vaizdavosi visai netrukus juos sklęsiant Marso padangėje. Nežinau iš kur jie traukia šitas nesąmones, tačiau balti debesų pūkai žydrame fone išties ramino. Kelionės pabaiga buvo mano vienintelis noras ir jis niekada nesimainė.

Kelio ruože iš Rėjos į Marinerį aš žinojau kiekvieną posūkį, kiekvieną pavojingą skardį, kiekvieną kalną ir kraterį. Kartais man atrodydavo, jog ankstesnis mano gyvenimas tebuvo sapnas, jog iš tiesų aš visada buvau čia. Štai ir dabar esu čia, ir man sunku įsivaizduoti savo ateitį kur nors kitur, nei šiame kelyje. Kelyje, vedančiame iš akmenuotų Rėjos kalvų į tokį pat uolėtą Marinerio slėnį, ir atgal – iš Marinerio į Rėją.

Prisiminimai iš praeities manęs taip pat nedžiugino. Buvau vaikas, turėjau tėvą ir motiną, mes gyvenome atokioje kolonijoje, kuri plėtojo farmacijos pramonę. Vis dėlto vaikystės metai mano atmintyje išliko miglotai. Tėvo beveik neprisiminiau, tik jo baisų krankiantį kosulį. Jis mirė, kai buvau dar mažas, tačiau gamyklos vadovybė ir chemijos departamentas neprisiėmė jokios atsakomybės. Motina ir toliau plušo laboratorijoje, slapčia sintetindama nelegalius kvaišalus. Tikėjosi sumokėti už mano mokslus, kad man daugiau niekada nereikėtų kvėpuoti nuodingomis fabrikų dulkėmis. Sykį užgriuvus patikrinimui viskas išaiškėjo ir aš nustojau lankyti pono Mo pamokas. Kuomet iš fabriko parnešiau savo pirmąjį užmokestį, radau motiną susmukusią mūsų mažo kambarėlio kampe. Vaizdasienėje priešais mirguliavo mėlynas dangus, snieguotos viršūnės ir kalnų upė garmanti link mažo kaimelio apsupto gėlėtomis pievomis ir žaliais miškais – tokį pasaulį mums žadėjo visai netrukus. Motina jau nekvėpavo, tik akys spindėjo, kaip tie kristalai pabirę iš buteliuko gniaužiamo rankoje...

Staiga smėliaeigis trūkteli ir mes sustojame prie apžvalgos bokšto styrančio smėlynuose. Garsiai klausiu, ar kas ketina išlipti. Nėra jokio atsakymo, tik abejingas keleivių šurmulys. Pilotas patraukia vairalazdę į save, suošia užpildomos oro pagalvės, sunkus “tarakonas” iš lėto pakyla virš smėlio kopų ir sklendžia pirmyn. Bet po kelių minučių kažkas nuspaudžia sustojimo mygtuką, prie išėjimo užsidega žalsva lempa ir metalinis visureigio korpusas nusėda ant plokščios uolos kyšulio.

– Aš lipsiu čia, – sako vyras galinėje sėdynėje ir užsivožia skafandro antveidį.

Jam išeinant, pro liuką įsisuka žvyro sūkurys, išsinešdamas lauk dalį deguonies. Keleiviai sėdintys prie išėjimo piktai šūkteli tam vyrui įkandin ir gūžiasi gaudydami orą iš savo skafandrų. Aš tyliu, kantriai laukdamas, kol hermetinis liukas užsidarys, dėl to keli keiksmai atskrieja ir man. Kelionė tęsiasi.

Mirus abiems tėvams, mane globoti paėmė vyresnė sesuo. Ji gyveno kitoje kolonijoje. Po stikliniais jos kupolais buvo auginami javai, laikomas nedidelis ožkų ūkis, o likęs laisvalaikis skiriamas maldoms. Čia buvo visas būrys tokių našlaičių ir pamestinukų. Mus pratino prie tvarkos, dievo žodžio ir žemės darbų. Kiekvieną vakarą, pervargę nuo sunkaus triūso, gulėdami lygiomis eilėmis išrikiuotose gultuose, mes ilgai nesudėdavom bluosto. Prižiūrėtojams išėjus, vienas berniūkštis ištraukdavo seną knygelę ir skaitydavo mums iš pageltusių aptrintų puslapių. Klausydami jo tylaus balso ir žiūrėdami į pilkas lubas, mes vaizdavomės vieną dieną sutiksiantys geruosius pono Bredberio marsiečius. Jie bus daug geresni negu žmones, šypsosis mums gražiais bronziniais veidais ir įkypomis aukso spalvos akimis. Žinoma, jie nuskraidins mus į savo namus kitoje Marso pusėje ir parodys stiklinius miestus skęstančius krištolinių medžių alėjose ir tokių pat krištolinių gėlių žieduose… Tačiau varpo gausmas ir vėl pažadindavo mus iš sapnų, išgindamas į javų laukus dar vienai ilgai ir sunkiai dienai. Toks gyvenimas man visai nepatiko. Nepaisant sesers maldavimų, ryžausi išvykti į deimantų kasyklas šiaurėje. Tikėjausi ten pralobti. Bet iš tiesų pabūgau visam laikui įstrigti po tais kupolais, aidint ožkų mekenimui ir gaudžiant dievo namų varpams. Kasdien siunčiau seseriai pranešimus apie save. Ji kaskart įkalbinėjo mane grįžti, visada rašydama tik apie darbą ir tą savo bažnyčią. Po kiek laiko aš lioviausi atsakinėjęs. Paskui ir ji nustojo siųsti man savo maldas.

Dusliai ūktelėjus sirenai, “tarakonas” sustoja išleisti keleivius.

– Mano skraidyklė bagažo skyriuje, – sako vienas vyras.
– Ir mano daiktadėžė, – šūkteli kitas.

Aš žinau kodėl man be laiko susimetė kupra ir kodėl atrodau senesnis negu esu. Tos amžinai pasikartojančios frazės ir nesibaigiančios kalbos visos kelionės metu kaskart slegia mane vis labiau. Kelio pabaigoje aš jaučiuosi, lyg ant pečių man būtų užkrautas visas keleivių bagažas, lyg mane būtų užgulusios visos jų slogios kalbos ir mintys. Kartais aš sapnuoju kitokią kelionę, ir tame sapne nei vienas keleivis nepraveria burnos.

– Trise prie išėjimo! – sakau garsiai, prieš išlipdamas laukan su abiem vyrais.

Išorėje mūsų skafandrai ir vėjas trukdo kalbėtis, todėl viską rodome ženklais. Kažin kada buvo pažadėta, jog visoje Tarsidėje kvėpuosime tyru oru. Tą patį žadėjo mūsų tėvams, o dar prieš tai mūsų tėvų tėvams. Tačiau branduolinių jėgainių skleidžiamos šilumos nepakanka, ašigalių ledynai tirpsta lėtai, ore vis dar trūksta deguonies.

Cypteli surūdiję bagažinės kronšteinai ir dangtis nenorom atšoka. Vyras, vilkintis mechaniko kostiumu, užsimeta sunkią kuprinę, pamoja mums ir traukia link žiburio, mirksinčio rusvoje migloje. Antras vyras susikrauna mantą skraidyklėn ir užsikabaroja pats. Neatsigręžęs, jis nusklendžia į priešingą pusę, palikdamas už savęs tirštus dulkių kamuolius. Kurį laiką žvelgiu jam įkandin. Galvoju, jog galėčiau ką nors pameluoti likusiems keleiviams, ką nors apie nukritusį slėgį transporteryje, apie saugumą – bet ką, kad jie pagaliau nutiltų ir užsivožtų savo antveidžius. Tačiau įlipęs vidun, aš sėdu į savo vietą tylėdamas. Mes judame pirmyn.

Po ilgų metų deimantų kasyklose aš supratau, kad gyvenimas gali prabėgti matant tik požemio tunelius, gręžimo mašinas ir sprogstančias uolienas. Pralobti man nepavyko. Netrukus išsiunčiau paraišką į mokslinę bazę Albos krateryje. Jie rinko darbuotojus naujiems tyrimams ir aš išsyk buvau priimtas. Man buvo pavesta prižiūrėti modernią liniją, gaminančią turbinas vėjo jėgainėms. Erdvinis detalių spausdintuvas kas aštuonias sekundes išpjaudavo sparnuotą žvaigždę, o man tereikėjo atskirti pažeistas detales ir spustelėjus mygtuką, grąžinti jas į perdirbimo urną. Kartą ir aš ryžausi nubraižyti patobulintą sparnuotės modelį. Kai nunešiau brėžinius į tyrimo skyrių, pats gamybos vadovas padėkojo man. Tačiau brėžinius atmetė dėl nepakankamos aplinkos atmosferos. Vis dėlto tas žmogus buvo labai malonus, jis patikino, kad mano modelis puikus ir pravers ateityje, kai oras planetoje bus tankesnis. Lydėdamas mane atgal prie konvejerio, jis pasakė, kad mano darbas prie spausdintuvo yra labai ypatingas. Žinoma, aš didžiavausi rodomu pasitikėjimu ir savo indėliu svarbiame moksliniame tyrime, bet metai bėgo ir niekas nesikeitė. Galiausiai pavargau kiurksoti toje pačioje kėdėje ir tame pačiame ceche, rūšiuodamas tas pačias detales. “Nebegaliu daugiau būti tarp šitų sienų” pasakiau vyrams laboratorijoje. “Aš suradau daug įdomesnį darbą. Kasdien matysiu naujus žmones, naujas vietas, patirsiu naujus įspūdžius. ”

Pavojingai siūbtelėjęs, smėliaeigis tuoj išsilygina. Mes pasiekiame prasčiausią kelio atkarpą. Stiprėjantys vėjo šuorai kelia vis daugiau smėlio dulkių, todėl sklęsti paviršiumi darosi pavojinga. Visais dvylika ratų “tarakonas” nusėda ant žemės. Dronas-šturmanas nusileidžia žemyn ir pakimba priešakyje, transliuodamas pilotui į pultą kiekvieną gilesnę daubą, kiekvieną aukštesnį smėlio kauburį. Dabar mes judame itin lėtai, svyruodami iš šono į šoną ir vengdami statesnių nuokalnių bei daubų. Tačiau tai negelbsti, ratai nuolat užsikasa arba pakimba virš stačių atbrailų. Keleiviams tenka nuleisti skafandrų antvožus ir lipti laukan. Tuomet suūžia tarakono kompresoriai, įsukdami aplinkui aukštus smėlio stulpus, sunkus transporterio korpusas pakyla virš kopų, nuskrenda keletą metrų ir tupia saugioje vietoje. Po valandėlės visi sugrįžta į savo vietas nuo galvos iki kojų apkibę dulkėmis.

– Kada pagaliau atsidanginsime, – murmu nelaukdamas jokio atsakymo.

Bet pilotas išgirsta, pažvelgia į laikmačio skalę ir patraukia liesais pečiais.

– Po trijų valandų, – pasako. – Turėtume būti prieš tamsą.

Pilotas – labai senas žmogus. Kadaise jis buvo tikras raketų pilotas slaptame korpuse kažkur anapus Olimpo kalnų aureolės. Niekas nežino ką jam teko patirti, bet dabar jo kūne rastumei daugiau mechaninių dalių, nei gyvo audinio. Kartais man atrodo, jeigu ne ta kibernetika, jis seniai būtų miręs. Tačiau prie valdymo pulto senis visuomet pilnas gyvybės: guviai dūzgia alkūnių guoliai jam sukant vairalazdę, spaudžiant sustojimo svirtį trakšteli dantračiai kažkur giliai viduje, tada pasigirsta metalinis balsas pranešantis sustojimo vietovardį. Bet kai jis atsigręžia, įkritusios akys žvelgia kiaurai mane, ir aš pamatau ten slypinčius mirties šešėlius.

Smėliaeigis stipriai siūbteli ir pasvyra, išversdamas kone visus keleivius iš savo vietų. Tik vienas pilotas, lyg įkaltas lieka stovėti prie savo vairalazdės. Ilgos rankos žaibiškai laksto pulto mygtukais ir svirtimis, ūžia metaliniai sąnarių guoliai, nuo įtampos traška mechaniniai organizmo krumpliaračiai. Piloto valdomas “tarakonas” išrėžia kelis pavojingus posūkius, bet galiausiai nuslysta kraterio pakraščiu ir ima čiuožti žemyn. Kai pagaliau sustojame, viduje įsivyrauja tyla. Girdisi tik smėlis byrantis tarp įklimpusių ratų.

– Visiems išlipt! – surinku po akimirkos.

Kartais man atrodo, jog šis kelias įvelia visus į savo gramzdinančias pinkles. Niekas nėra laisvas, kol kelionė nesibaigė, niekas nesijaučia esąs ten, kur norėtų būti. Prieš daug metų palikau mokslinių tyrimų bazę, kur bedvasė mašina spausdino turbinų sparnuotes, vėl prarydama brokuotas ir išspjaudama naujas. Bet dabar aš nematau skirtumo tarp detales klonuojančios mašinos ir “tarakono” įtraukiančio savo vidun pakeleivingus žmones ir išspjaunančio juos atgal į dykynes. Kaskart man vaidenasi tie patys keleiviai kaip tą dieną, kuomet pirmą kartą paspaudžiau sausą ir šaltą senojo piloto ranką...

Prie durų liuko piktai besidairantis vyras, suodinu šachtininko kombinezonu, sėdi toje pačioje vietoje jau dvylika metų. Jis demonstratyviai nusivožia apskretusį antveidį, nuimdamas ir skafandrą nuo galvos. Pasidėjęs ant kelių, nervingais pirštais barbena išgaubtą stiklą, kalbina kitus keleivius. Paskui juokiasi negeru juoku, žvelgia iššaukiančiai, laukia dingsties išrėkti po skafandru susikaupusią tūžmastį. Už jo sėdi dvi pusamžės moterys pasirišusios baltas kaklaskares. Tai plantacijų darbininkės iš Dievo Motinos atskalūniškųjų kolonijų. Susiglaudusios, jos tyliai šnabždasi, girdisi tik nesiliaujantis “š-š-š-š”. Pamačiusios mano žvilgsnį, abi prityla, tarpusavy susirašinėdamos jau vaizdalentėje. Štai dar vienas vyras gerokai aptrintu kompresiniu kostiumu ir kalnakasio emblema įsiūta rankovėje. Jis stuksi delnais į kelius, mušdamas ritmą titaniniais pirštų protezais. Jam nė motais prie iliuminatoriaus prispaustas išsigandęs vaikėzas. Abu jie keliauja į kasyklas – senas vilkas linksmai blykčiojantis infraraudonais vyzdžių implantais ir geltonsnapis globotinis dar nežinantis kas jo laukia atvykus. Atrodo, jog tas vaikis niekada nesubręs ir nesiliaus bijojęs. Kitoje pusėje – stambi moteris ir niurzgantis kūdikis. Vos įlipusi, ji tarsi trumpam nusiima nešiojamą inkubatorių-lopšį ir padeda šalia ant sėdynės. Bet iš tiesų apsukriai užima papildomą, jai nepriklausančią vietą. Ji niekur nesijudina ir nelipa net smėliaeigiui įstrigus. Niekas nedrįsta jai ką nors sakyti... Taip, čia tie patys keleiviai, tas pats kelias, tas pats reisas prasidėjęs prieš dvylika metų ir besitęsiantis be jokios pabaigos.

– Visiems išlipt! Vyrai prie kastuvų!

Vos mums išlipus ir pasidalinus įrankius, pakyla dulkių debesis ir smėliaeigis lėtai atsiplėšia nuo žemės, berdamas nuo savęs krioklius rusvo žvyro. Ūžiant avariniams kompresoriams, sunkus transporteris nerangiai užsklendžia ant skardžio ir pradingsta už smiltainio keteros. Kelias akimirkas visi stovime kraterio dugne. Viršuje pro skystus debesis išnyra nedidelis blausus šviesos taškas. Pamažu jis leidžiasi link kito kraterio krašto. Greitai tems.

Aš pakeliu kastuvą, atkreipdamas į save  dėmesį ir parodydamas ten, kur pradingo smėliaeigis. Virtinė dulsvai švytinčių skafandrų iš lėto pajuda į kalną. Kastuvų šįsyk neprireikia, tačiau pilotas išdegina beveik visą rezervinį kurą. Dar vienas toks nuotykis, ir mes užtruksime iki sutemų. Pilotas žino, kad niekas nenori sulaukti tamsos kelyje. Dabar jis turės būti velniškai atsargus.

Einu voros gale, priešais mane eina tas vyras suodinu kombinezonu. Aš pagaunu jo dilbį, truktelėdamas į save. Vyras atsigręžia ir susmunka ant kelių. Per dulkėtą skafandro gaubtą matau skausmo perkreiptą veidą, nuostabą ir baimę akyse. Jis mėgina išsilaisvinti, bet aš suspaudžiu dar stipriau ir jis pasiduoda. Abu žinome, jog elgiuosi pavojingai, jog laužau esminius beorės erdvės įstatus. Kuriam nors iš mūsų pažeidus hermetinį kostiumą, vargu ar užtektų laiko pasiekti transporterį. Vyras maldauja, perskaitau tai iš lūpų. Nepaleisdamas rankos, padedu jam atsistoti, tada atgniaužiu plieninius pirštus – tokius gauni kasyklose, kai sprogimas nuplėšia plaštaką.

Mums sulipus, visureigis kurį laiką vos juda svyrinėdamas iš krašto į kraštą. Priešais atsivėrusi lyguma nusėta dideliais juodais akmens luitais. Kol kas mes negalime keliauti numatytu greičiu. Vėjas kiek nurimsta, bet saulei leidžiantis iliuminatorių stiklus ima traukti plono šerkšno luobas.

Suodinas vyras sėdi nunarinęs galvą, prigesęs žvilgsnis nudelbtas į metalinius grindų lakštus. Nebesidairo ir neieško priekabių, nenusiima skafandro, antveidis tik vos praskleistas. Žinau kaip su tokiais tvarkytis, tik tokią kalbą jie tesupranta.

Pasiekę Angerano atominę stotį, paimame dar kelis žmones. Jie skubiai sulipa, čežėdami sidabriškais termokostiumais ir atnešdami su savimi gūsį stingdančio šalčio. Tarp jų pamatau aukštą vyrą, kurio skafandrą dengia platus juodas gobtuvas. Įdėmiai nužvelgiu jį, bet audinio klostėse tvyro neįžvelgiama tamsa. Kažkas toje tamsoje prikausto mano dėmesį, tarsi būčiau išgirdęs sklindantį iš ten tuštumos gausmą, tarsi vėją nešiojantį smiltis negyvomis dykromis.

Kai prityla įlipusiųjų šurmulys ir smėliaeigis pajuda pirmyn, aš vėl atsigręžiu į tą keleivį ir man išsyk užima kvapą. Ilgi lankstūs pirštai praskleidžia gobtuvo kraštus, pamatau žalvarinį veidą ir geltonas įkypas akis spinduliuojančias tame veide. Aplinkiniai garsai akimoju išnyksta, jau negirdžiu keleivių keliamo erzelio, nei ratų ūžesio, nei skrėmulių zirziančių kibernetiniuose piloto viduriuose. Nėra jokios abejonės, juk apie šį veidą, apie šias akis kadaise mums skaitė iš senos aptrintos knygelės!

Įstabus auksinis švytėjimas beregint užlieja viską aplinkui ir aš pamatau saulės nutviekstą mėlyną dangų, baltas kalnų viršūnes, jų papėdėje žaliuojantį slėnį, mažą namelį pamiškėje. Prieš mano akis atsiveria gražus sodas, vaisiais nusvirusios obelys, melsvas dūmas kyla iš ugniakuro medžių paunksmėje. Viskas, apie ką svajojau dabar iškyla priešais mano akis iki smulkiausių detalių. Aš girdžiu upelį čiurlenantį šalia namo, paukščius klykiančius miško tankmėje, stiprų vėją košiantį tankius medžių lapus. Štai susėdę pievelėje juokiasi mano tėvas ir motina, duryse pasirodo sesuo, džiugiai moja ir šaukia mane vardu. Aš pajuntu laimę tvyrančią šiame žaliame slėnyje, ir begalinis džiaugsmas užlieja mane.

– Tėve, – šnabždu kildamas iš savo vietos. Man regisi, kad toks pat džiaugsmas atsispindi ir visų keleivių veiduose. Koks vis dėlto nuostabus šis pasaulis!

– Tėve, – pakartoju ir pajuntu, kaip drėgmė ima kauptis akyse.

Net ledo kruša, barbenanti smėliaeigio stogą ir netylantis kūdikio verksmas dabar skamba nelygu džiaugsmo simfonija.

– Tėve, – ištiesiu rankas pirmyn ir skruostais nusirita seniai kauptos ašaros.

Ne, mano tėvas ir motina niekada nemirė, sesuo netapo religine pamišėle, o aš niekada nesėdėjau prie spausdinimo mašinos konvejerio...

Bet sekančią akimirką kurtinantis trenksmas supurto viską aplinkui, baisi jėga bloškia mane ant geležinių grindų. Atsipeikėjęs, pamatau viršum savęs palinkusį tamsų gobtuvą ir ištiestą pirštinėtą ranką. Man padeda atsistoti. Žmogaus akys išblukusios, oda sausa, liguistai pablyškusi – kaip ir kiekvieno iš mūsų. Priešais save matau viso labo valkataujantį bedalį pamokslininką. Sapnas akimirksniu išsisklaido. Kai atsisėdu į savo vietą man dingojasi, jog aš trumpam buvau miręs, bet sugrįžau, ištrauktas iš anapus kaulėtos klajojančio dervišo rankos.

– Visiems išlipt! Vyrai prie kastuvų! – šįkart vietoj manęs praneša metalinis piloto balsas.

Smėliaeigis stovi pakrypęs, įsirėžęs į apledėjusią kopą. Pilotas jungia visus esamus variklius, keldamas į viršų žvyro stulpus, bet kompresoriai išsyk springsta ir gęsta. Geležinė būda vos krustelėjusi lieka toje pačioje vietoje. Šaltis darosi nepakeliamas, kastuvais darbuojasi tiek vyrai, tiek moterys – visi privalo judėti tokiame speige. Nors darbas vyksta sparčiai, mes grįžtame sustirę į kaulą.

– Už valandos – maršruto pabaiga, – praneša pilotas, atidžiai išvairuodamas “tarakoną” iš smėlio duobės.

Tačiau niekas jam neatsako. Keleiviai muša delnais apšerkšnijusius šonus, trypia sustingusias kojas, laukdami kada iš variklio skyriaus atsklis šilto oro banga.

– Netrukus būsime vietoje, – tyliai pakartoja pilotas, kažin ką išvydęs mano veide.

Anksčiau tie žodžiai visada nuramindavo, bet dabar pajuntu ledinį šaltį ir gniuždančią tuštumą, tvyrančius už šarvuotų visureigio sienų ir besismelkiančius mano vidun. Vien mintis apie bemiegę naktį vienišiaus celėje mane gąsdina labiau, nei atšiaurūs dykumos vėjai visada alsuojantys mirtimi.

– Jau greitai, – girdžiu piloto žodžius, lyg jie būtų iš kito pasaulio.

Bet aš neatsiliepiu. Bukai spoksau pro iliuminatoriaus šerkšną. Nykstantis melsvos šviesos spindulys dalina tamsą pusiau. Tas menkas ruožas horizonte – tai Marso saulėlydis.

– Prakeikta dykynė, – iškošiu pro sukąstus dantis.

Suburzgia piloto lankstai ir nutyla.

– Prakeikta dykynė, – pakartoju į tamsą.

Pilotas nesijudina. Jis stovi sustingęs. Numirėlio akys žvelgia kiaurai mane, o nevaldomas smėliaeigis ropoja į tyrlaukius. Pakylu iš vietos, nužvelgdamas keleivius, ir einu prie piloto. Uždedu ranką ant jo rankos laikančios vairalazdę, ir pamažu ištaisau kursą. Mechaninis piloto riešas paklusniai dūzgia po mano delnu. Aš stoviu šalia, apglėbęs senį per pečius, valdydamas transporterį ir išsikvėpusį kibernetinį kūną tuo pat metu. Keleiviai nieko nepastebi.

– Prakeikta dykynė, – vėl išgirstu savo šnabždesį.