Kai lijo dangus

Nuogas klevas įbridęs už šilo,
Graudų ilgesį lapais išbarstė,
Margas paukštis klajoklis pakilo,
Tu žodžius tarsi riedulius narstei.

Aš norėjau namolio sugrįžti,
Ten, kur tėviškės ežeras švyti,
Tik pritrūko man valios ir ryžto,
Kaip kadaise atolų vaikystėj.

Nebijok  — vienumoj šokis lėtas,
Tavo pirštai prasprūsta tarp pirštų,
Baigės rudenio auksas saulėtas,
Vienumoj paukštis tyliai numiršta.

Negaliu aš prie kryžiaus sustoti,
Ten, kur atminčiai  žydi lelijos,
Ten, kur lieka arimai barzdoti
Ir dangus mano vasarom lijo.