Kartą ėjau blankiai geltona gatve. Šlykščiai lipo sniegas prie batų ir gyventojų prikimštas kvartalas alsavo prakaitu. Žmogaus gyvenimo prakaitu.
Niekada nieko neprašiau iš gyvenimo, ėmiau pats. Norėjau būti didelis ir storas, kad per lašinius nejausčiau žiaurumo, neapykantos ir saldžios kaimynų palaimos.
Kai deginom kaimyno tvartą mes nieko neįrodinėjom. Kai atidaviau raudoną obuolį elgetai aš nenorėjau daryti gera. Tiesiog TAIP ATSITIKO.
O tada buvo kitaip. Keistas žmogus nešukuotais plaukais ėjo pro mane. Kišenėje laikė saulę, kuri buvo jo kelrodė žvaigždė. Iš paprastų minčių jis pynė dangų, iš molio lipdė angelus.
Tik geri žmonės lipdo angelus. Žmonės liūdnom akim.
Matyti ir liūdėti - gerųjų likimas