Nesibaigęs pokalbis

-Matai meilė toks dalykas, kai žmogus pradeda žydėti, o piktas jis to negali padaryti.
  -Nesupratau, ką čia pasakyt nori...
-... tikriausiai niekad rimtai nemylėjai.
  -Aišku, kad nemylėjau...
-Todėl aš tau ir aiškinu, kad piktas žmogus negali mylėti.
  -Aš pikta tik tiems, kurie manęs nesupranta.
-Tai kad vieną dieną su tavim galima bendrauti kaip su žmogumi, kitą dieną tavęs net baisu ko nors paklausti.
  -Todėl, nes kartais noriu pabūti viena...
-Man atrodo, tu ir taip perdaug būni viena ir dar savyje užsidariusi.
  -Man gerai vienai... mažai kas supranta, kai būnu „atsidarius“...
-Ko nesuprastų?
  -Manęs!
-Štai čia tavo didžiausia klaida, juk tu tikrai viduj esi geresnė, aš tai mačiau per naujametį man tada tu labai patikai. Juk galėtum būti tokia dažniau.
  -Kam to reikia? Aš sau tokia nepatinku..
-Bet tu tada būni nuostabi ir kiti tuo tau atsilygins.
  -Man atlygio nereikia. Jis per daug brangus, o aš nesu turtinga...
-Bet kiti ir aš tave norėtume matyti linksmą ir nuoširdžią.
  -Buvau linksma, bet tikrai ne nuoširdi... Tai du skirtingi dalykai.
-Buvau iš šaldiklio ledų pasiimti, nes užkaitau tau elementarius dalykus aiškinti.
    - Tu negirdi, ką aš sakau...
-Prašau išmokyti girdėti.
  -Kai pradėsi ieškot priežasties, kodėl žmonės kartais liūdi, o ne vien linksminas, pats išmoksi.
-Gerai, išvada – būk, prašau, su manim truputį linksmesnė ir tiek.
  -Sunku iš karto keistis... Tau aš nemoku šypsotis...