Pro tinklo kiaurymę

Ir pradeda tirpti ledynai
vis giliau briedžių briedės
kanopos susminga;
Krantas cunamio
išgražintu veidu
šiaurėn pasukęs
vėtrungę žvengia
žiūrim pro žuvų pelekus
į nušiurpusią smėlynų žolę
surišusią luotus
iš medžio skabtuotus
runom išbertus
tarsi jos ką sako
apie nuplikytą padangę
pikto angelo gintarinėm akim
jodu atsiduodančios
motinos rankos
ir mano pasoginės suknios
iš varnų plunksnų švelnių.
Žemė vis labiau tvinsta
žuvėdromis
krikštais trobas apsitvėrę
kas rytą išpaišome
tulpėm langines
ir taip sau gyvenam
nuo potvynio iki potvynio...