Rožinė Lėlikė

Kuogi pradėti šį pasakojimą? Gal kad rožinė mergaičių spalva? Gal kad mergaitės naivios... (...) ARBA. Kiekviena mergaitė svajoja turėti lėlikę... Aš pati buvau mažulytė, ir lėlės norėjau mažut mažutytės... svajodavau turėti lėlytę rožine suknele, ir su rožine sruogele plaukuose... tiesiog rožine poeto garbana...

Tuo laiku buvo sunkus metas,,, ir gauti nuo kalėdų senelio lėlytę buvo neįmanoma... buvo ant pat sienos griuvimo... svajojau gauti kokį drabužiuką, rakanduką, ar tais niekutį... nenumaldomai artėjo kalėdos. O miegoti spintoje pabodo... taip norėjau nuoširdžiai išsikalbėti su mama... kad ji pamatytų kokia aš, vis dėlto, didelė... o kai radau po eglute dviejų dalių maudymosi kostiumėlį, iš streso man buvo cinkt. Nes nesupratau.... nes buvau mažas vaikiukas... buvo gal trys ar keturi metukai...

Kada jau priaugau kostiumėlį, kada buvo 12, ar net visi 13... staiga iš po eglės brolis ištraukė lėlę barbę... tokią gražią, raudonu kostiumuku ir su rožiniais žandukais... sako tau nuo draugės Agnės dovanų... taip džiaugiausi drauge... Barbė tapo mano tikriausia draugė... kada jaučiau vienatvę Kadaginės kaime... rinkau iš visų pakampių skiauteles ir siuvau jai drabužiukus, visą vasarą, kiauras dienas... tėvai to nematė. Manau būtų pagalvoję kad nupuoliau nuo kojų, ar šiaip susirgau...

Niekada neturėjau pinigų žaisliukams... o jau studijų laikais, kada galėjau nusukti nuo maisto... nusipirkau mažutytę lėlytę už 4. 99 lt... labai norėjau tokios lėlytės vaikystėje.. su rožine poeto garbana... kad ši draugė jaustųsi saugi numezgiau jai megztiniuką su kojinių virbalais... ir uždėjau kapišoniuką... galgi svajonės pildosi... ir galgi visas laikas geras svajonėms išsipildyti... svajonei išsipildyti – niekada ne vėlu.