Grybelis Raudonikiukas

Norėčiau pasipasakoti, kaip kitados medžiojau grybuką... Einu aš prieš vėją, ir per lietų, renku grybus... o ta tyla, ta vėsa, ir ramina ir sukelia dviprasmiškus jausmus... medžių lapuose jaučiu sielos brolius, gamtos gajas ir lajas. Ta lapų laja ramina savo žalumomis.

Kažkada priėjusi beržyną labai išsigandau, nes iš už jaunų berželių šakelių išlindo jaučio galva. Žinote jaučiai jaunoms mergaitėms yra gana pavojingi. O šiandien gi einu pro tą patį beržyną, ir atsimenu savo ilgą draugystę su juoduoju gražuoliu.. arkliai yra geri jaunoms mergaitėms... jie prunkščia ir suėda jų gėlių vainikėlius.

Ta vasara kada draugavau su Bėriuku, toks tatai buvo jiuodojo gražuolio vardas, buvo baugi ir skaudi... tėvai nesuprasdavo, ir net neliesdavo mano jokių reikaliukų. Auginau triušiukus, ir jie mane nežmoniškai guodė. Kartą triušiukui Donatukui daviau šokolado gauto gimšiaus proga. Jis taip suskanavo, net apsilaižė. Dar tais dvyliktaisiais mano gyvenimo metais, amžinaatilsį tėtis sugalvojo mergaičių brendimo tarpsnių programą... tada juokiausi, bet paskui jau nebebuvo taip juokinga.

Ta Kadaginės kaimo medžių žaluma taip ramindavo. Ėjau lietuje, sausroje ir vėjuose, O VĖJAS KALBĖDAVO. Kartais sutikdavau miške Žiulį Verną, o kartais tie senieji Gudmonai, protėviai išlįsdavo pasidievagoti. Sutikdavau daugybę neturtingų indų ir nuotykių romanų veikėjus.

Bet grįžkime prie grybelio raudonikiuko. Jis išdygo jau po visko rudenį lietuje... ėjau mišku ir sekiau raudonviršiukais... dėjau juos vienišus į krepšelį. O šių buvo daug. Išvydau vieną nežmoniškai gražų riebų raudonikiuką... galvoju paimsiu pirmiau šį. Paskui šį. Visas raudonviršiukų tiltas beržyne. Taip sekiau juo iki pat tankumynės. O paskui žiū – o kurgi mano mylimas ąžuolas? Ir tik cinkt. Dingo indija. Triušiukai. Ąžuolas. Ir grybelis raudonikiukas. Tad čiau. Iki. Viso gero. Bay bay.