rašyk.lt: Kūriniai / rekonieriumi / pokalbiai

neatskiriant gyvenimo nuo sapno

pavėsinėn įžengia pagyvenusi moteris
vienu linktelėjimu galvos
prikausto mano dėmesį ir klausą.
nudelbusi akis į savo neadekvačiai pasirinktus
batus, cituoja niekeno žodžius
mes esame kas esame ir keičiame tiktai refleksiją
to kas yra pavesta mums sukurti. kartais ne taip
kaip reikia, kartais. tobulai pagal scenarijų.
liaujasi, godžiai įkvėpia ir tęsia, mes nesame kareivis,
nesame žvalgas priešo žemėj ar danguj
ir mes negrįšime, kol tas dangus negrius.
nusisuku, kaipmat sutemsta. aš atsisukęs nugara į pragarą
matau, kaip palengva, absoliučiai beviltiškai
kažkas uždaro
duris, kurias atsimenu kaip išėjimą.
neįžiūriu kas tai, bet siluetas pamažu ryškėja.
stebėdamas artėjantį šešėlį, suprantu,
kitoj liemenėj mano stebuklingos galios, bet
mano laikas eiti - čia, todėl
matau save, artėjantį prie pabaigos.
artėjantį prie galo.

apie paniką

ne iš panikos statėsi tiltai, tiesa
ne iš panikos motinos verpstė, dukra
ne iš panikos už nemylimo eina
kiekvienas siūlas kilimo ant sienos ir malda
kiekviena dulkė miltų kepalan sugula ne iš panikos
ne iš panikos faustas ir sutartys
pernakt nepasirašomos
iki gyvos galvos
ne iki panikos
ir rikis kerta h2 ne iš panikos
tarsi ka
tarsis, tik labiau
mano sapnai ir aš keliuosi pagaliau
iš nemigos

abu panelės po gyvenimai

gavusi laišką ji sėdėjo tipinėje
autobuso stotelėje - laukė
stebėjo beržus ir pušis anapus - -
matė bites ir jas skaičiavo. iš viso
suskaičiavo dvi.
kažkuri buvo tas žmogus mėnulyje matomas
tik akims kurios nors kartą verkė
kita tingiai skraidė aplinkui tada
pasirodė velnias. nerodė veido.
panelė po pamanė laišką
gavusi per anksti, mat laiškas liudijo,
vis dėlto, laiškas nežinojo.