Išbandymai anapus (prologas)

Sveiki gerbiami skaitytojai ir rašytojai. Noriu jums pristatyti nauja fantastini ir fentezi stiliaus romaną, kuris man nedavė ramybės darbe, kur tiesa pasakius ir gimė. Kaip ir esu minėjas, ji rašau ne tam kad jis būtu skaitomas, o tam kad anksčiau ar vėliau ji įgarsinčiau taip kaip moku. Nes ir rašau taip kaip moku ir sugebu. Ne esu tobulas ar profesionalus rašytojas kaip jūs specialistai šitoje srityje, tik kaip sakoma: popieriaus tepliotojas. Tik ši karta skaitmeninio popieriaus tepliotojas. Todėl tikiuosi busite pakantus mano kitokio tipo teplionei ir nesudeginsite ant savo kritikos laužo kaip koki viduramžiuose raganių. Nors... Ką aš apie tuos viduramžius... Jie gerokai yra nuvalkioti įvairiuose romanuose... Tikiuosi kad tai ką skaitysite suteiks jums šiokio tokio malonumo. Nei stiliaus nei pradžios niekur nekopijavau. Aš už originalumą. Tad tiek tos įžangos. O dabar ir žadėtas romano pirmoji  ir antroji dalis. Smagiu akimirkų.;)

                                        Pati pradžia


Man gyvenime juodai nesiseka su merginomis. Jos pradžioje manimi susižavi, o paskui pareiškia kad mums geriau likti draugais. Kuri laika labai pergyvenau dėl to. Studijavau moteriška psichologija ir visaip gilinausi mėgindamas suprasti kas čia ne taip. Galu gale kreipiausi į savo sena draugą astrologą, kad jis man pasakytu, kodėl man taip nesiseka. Jis nužvelgė mano astrograma ir pažėrė krūva astrologiniu faktu, dėl ko negaliu būti poroje su mergina. Visu jų neįsidėmėjau, bet suvokiau viena. Šiame gyvenime manęs laukia kunigo, vienuolio ir ezoteriko kelias. Kad man ir taip pasisiekė kad bent kažkokius trumpalaikius santykius turėjau su moterimis. Kad nusiraminti ir apgalvoti kaip toliau gyventi, jis rekomendavo pakeisti įprasta gyvenimo vieta kad ir trumpam. Kadangi aš juo pilnai pasitikėjau, pasiėmiau darbe atostogas, susikroviau kelionei daiktus ir išvykau į prie Šventosios. Pirmomis dienomis nieko ypatingai neveikiau. Net interneto nesijungiau. Nors tikrai rūpėjo kas vyksta mano profiliuose. Kad užsimiršti nuo to, eidavau vaikštinėti pajūriu. Vėsus vėjas pilnas tik jūrai būdingu kvapu pūtė man į veidą, o saulė tarsi žaisdama slėpiniu, tai slėpdavosi už debesų, tai vėl rodydavo savo spindulinga veidą. Atsikvėpavęs jūros oru užeidinėjau į parduotuves nusipirkti maisto, o į kavines atsigerti kavos kur sukinėjosi dailios merginos. Net ne karta pagavau save, besidairanti į jas, dėl ko subardavau ir vėl iš naujo stengdavausi įsijausti į savo atsiskyrėlio statusą. Jaunas kraujas ėmė savo. Bet aš stengiausi iš visu jėgų. Net įsikalbėjau sau, kad su merginomis neverta prasidėti, nes jų kvapas ne koks. Aišku tai absurdiška mintis, bet mane tuo laiku tai kažkiek gelbėjo. Taip eilini ryta aš iš lėto prabudau, gaubiančioje prietemoje skambant paukščiu čiulbėjimui ir ramiam lapu šniokštime. Mano mintis vis dar sukasi apie patirta sapną, kuriame aš skridau nešdamas ant ranku jauna gražia mergina. Nejaučia nusišypsoju, pagalvojęs kokia tai absurdiška mintis. Tos mintis mane galutinai sugražino į realybe. Pasirąžau. Gera žinoti kad mano atostogos dar truks pora savaičių. O dabar tik trečia diena jų. Kuri laika guliu po savo mėgstama geltona plona antklode, su kuria miegu eile metu. Ja visada pasiimu į kelione. Apmastau ką šiandien veiksiu. Taip... Reikia atsikelti, palysti po dušu, apsirengti ir eiti į kavine papusryčiauti. Paskui nueiti prie jūros ir pakvėpuoti jo kvapu. Paskui bus matyti.. Na judam. Iš lėto atsikeliu iš lovos ir prieinu prie lango atitraukti užuolaida. Už lango matau auštanti ryta. Įpratau anksti keltis. Nueinu į dušo kambarį ir išsimaudau po vėsiu vandeniu. Brūkšteliu su ranka sau per smakrą. Nusiskusti nepakenks. Į žmones tai einu. Pabaigęs visus pasiruošimus ir apsirengiu šilčiau. Lauke ne vasara, o ankstyvas ruduo. Į kišene įsidedu iš vakaro pakrauta Apple12, pinigine, o ant pečiu, savo mėgstama talpia bet nedidele kuprine. Į ja įsidedu languota gana platu užtiesalą, buteli vandens ir sulankstoma turistini peili, kuri kažkada iš kvailumo nusipirkau internete. Kitus daiktus nusipirksiu parduotuvėje. Atsirakinu duris ir išeinu į viešbučio koridorių. Užrakinu duris ir neskubėdamas nusileidžiu laiptais į pirma aukšta. Mane pasitinka besišypsanti viešbučio administratore. Pasilabinu su ja ir išeinu į lauką. Lauke tikrai vėsoka. Gerai kad nėra didelio šalto vėjo.  Tik šiaip toks nestiprus ir kažkiek šiltas. Pasigailiu kad taip šiltai apsirengiau. Bet negi grįsi atgal persirengti? Neskubiu žingsniu nueinu pėsčiųjų taku link artimiausios kavinės. Miestelis dar miega. Žmonių nedaug. Man ir tas tinka. Mažiau žmonių, mažiau merginu, mažiau pagundu sugrįžti į senas vėžias. Todėl neskubiu žingsniu einu šaligatviu ir dairausi. Prieinu maža maisto parduotuvėle kuri jau tokiu laiku būna atsidariusi. Pasilabinu su senyva pardavėja ir nusiperku pas ja skardine šaltos kavos ir pora bandeliu su cinamonu, keptos vištos, sūrio lazdelių ir pomidorų. „Kepta višta ir pomidorus suvalgysiu prie jūros kopose, bandelės bus prie vakaro arbatos, o kava dabar atsigersiu kol kavinė neatsidarė“ taip pagalvoju išeidamas iš parduotuvėlės. Vos nužengiu nuo jos pora dešimčių metru kai vėjas netikėtai nurimsta. Nekreipdamas į tai dėmesio pasuku link suoliuko kuris stovi palei taką vedanti per mišką prie jūros. Einant iki jo, pamatau kad iš vieno miško šono atslenka tirštas rūkas. Jis uždengia mano suoliuką ant kurio planavau atsisėsti ir išgerti šaltos kavos.  Viduje pasidaro nejauku. Atminti atgyja fantastinis siaubo Stiveno Kingo romanas „Rūkas“. „Tikiuosi čia monstrai manęs neužpuls? “ su nerimu pagalvoju. Po keletą minučių mane apgaubia šaltas, pilnas drėgmės ir keistu kvapu tirštas rūkas. Sustoju ir susimastau ar man pasukti atgal, ar eiti toliau prie jūros. Nusprendžiu kad turėtu būti įdomu dabar prie jūros. „Gal nauju kokiu išgyvenimu patirsiu? “ kaip šaltas vėjo šuoras, pralekia mintis galvoje. Taip apsisprendęs einu toliau.  Atsipalaiduoju. Viduje dar pasidžiaugiu: „Kaip gerai kad jokie monstrai manęs nepuola“. Staiga iš rūko, be jokio garso, ant tako pasirodo elektrinis vienratis su žmogumi užsidėjusi juoda motociklisto šalmą. Jis dideliu greičiu prilekia prie manęs. Nespėju atšokti į šalį. Mes susiduriame. Pajuntu didžiuli smūgi ir skausmą krūtinėje. Nuo smūgio nulekiu į krūmus ir trenkiuosi galva į pušies kamieną. Skausmas atrodo susprogdins mano vargše makaule. Akyse viskas aptemsta. Atsipeikėju kažkokioje erdvėje. Tarsi sėdėčiau niekur ant debesų. Išpučiu akis ir apsidairau. Netikėtai debesis išsisklaido ir pasijuntu stovis priešais gigantiška rutuli kuris kaba erdvėje ir spinduliuoja galinga bet raminančia energija. Kažkuria sąmonės dalimi suprantu kas tai. Filosofijoje ji įvardina kaip Absoliutą. Atsiklaupiu ir nusilenkiu iki pat žemės. Jeigu būtu galima tai įvardinti žeme ant kurios aš klupu. Erdvėje nuskamba malonus sodrus balsas. Jo balsas:
- Tame pasaulyje kuriame buvai, šitoje reinkarnacijoje, jau padarei viska ką reikėjo tau padaryti. Dabar gali pasirinkti: Ar atgimti iš naujo tame pasaulyje, bet sunkesniuose sąlygose, kad galėtum dar toliau evoliucionuoti, ar būti perkeltas į kita pasauli, kuriame tu gausi dar sunkesne, bet įdomesne užduoti.
- Tas iš kurio išėjau ir pas kuri sugrįsiu, po daugybės reinkarnacijų, prašau man duoti sunkesne bet įdomesne užduoti kitame pasaulyje.
- Tebūnie būna kaip pats pasirinkai.
- O galima sužinoti kokia ta užduotis? Nes jeigu nori kad ja padaryčiau, turiu ja žinoti.
- Klausykis atidžiai. Tavo užduotis, padėti evoliucionuoti tai žmonijai. Ji pati labai sunkiai daro atradimus, tuo pačiu per lėtai evoliucionuoja. Tu turi surasti septinis šimtus septyniasdešimt septines  nekaltas mergaites ir juose pažadinti slypinčias galias. Atmink. Jokiu būdu tu negali su jomis eiti į intymius santykius, kol jose nepabudo tik joms būdingos galios ir iki galo jos neišsivystė. Kai iki galo išsivystys, mergaitės galės sužadinti savarankiškai tuose žmonėse, kuriuos pasirinks kaip savo gyvenimo partneriu. Jeigu tokia mergaitė nueis į santykius su netyru vyru, ji praras visiems laikams įgautas galias ir mirtinai susirgs. Tačiau jeigu jos ta padarys su tavimi, jos tik praras puse tu galių, ir jos taps tavo galiomis. Bet tai turi jos savarankiškai nuspręsti ta padaryti. Jeigu nepaklausysi to nurodymo, ir anksčiau laiko nueisi į santykius su nekalta mergina, tavo kūnas neteks gyvybės, o tavo siela bus perkelta atgal į ta planeta iš kurios esi paimtas. Ir patalpinta į toki kūną, kuris sukels daugybe kančių kad išsivalytu siela nuo nesusivokimo. Už ta darbą tau duodu tokias dovanas: Tu galėsi kilnoti ir judinti kaip norėsi bet koki objektą, tiek kiek leis tavo lygis. Galėsi materializuoti bet koki daiktą, koki tau leis tavo turimas lygis. Už kiekviena pasiekta lygi, mokėsi savo krauju ir gyvenimu. Tavo merginos be kančių sieks savo lygius, nes tu už jas kentėsi fiziškai. Tai mano dovana joms. – Absoliutas trumpam nutyla, duodamas man įsidėmėti kas pasakyta. Po pauzės tęsia -  Ant tavęs nepuls joks gyvas padaras šitoje planetoje. Jie tave globos kaip globotu savo jaunikli ir supras ką tu jiems sakai ir tu suprasi jų kalbą. Tu gyvūnu naudoti maistui negali. Mirtinai nusinuodysi. O kad tau užtektu laiko įgyvendinti mano duota darbą, tu kas karta gausi papildomai dešimt metu gyvenimo, kai pilnai atsiskleis mistinės galios tos merginos, kuria pasirinksi prižiūrėti ir mokinti. Tu turi joms tapti mokytoju, tėvu, broliu, draugu ar net mylimuoju, jeigu jos to norės. Kad galėtum matyti tikrus dalykus, tau duodu trečia mano palaiminta aki, kuri mato viska kas yra tikra ir paslėpta.
  Aš dar karta nusilenkiau Absoliutui parodydamas kad nusilenkiu Jo valiai. Staiga mane pagavo kažkoks oro verpetas ir sviedė į erdve. Mano kakta ir akis perrėžia toks siaubingas skausmas kad aš suklykiu ir atsipeikėju, begulėdamas ant paprasčiausios žemės. Jaučiau kaip galva ir akys plyšta iš skausmo. Erdvėje priešais save regiu kažkokius simbolius, o šalia jų skaičius. Iš karto suvokiau kas tai yra ir susikeikiu.

                                      Kitoje planetoje

Nežinau kiek dar pragulėjau visiškoje tamsoje žiūrėdamas i tai ką matau. Rėžiantis galvos skausmas, nuo kurio norėjosi vaitoti po truputi atsitraukė. Atminti iškilo prisiminimas apie ta žmogų kuris mane partrenkė ir aš per ji atsidūriau tokioje padėtyje. Garsiai nusikeikiu.
- Idiotas! Kas laksto tokiu greičiu rūke?!
      Atsargiai pajudinu rankas ir kojas.. Stebuklas kad jų niekur neskauda.  Ant kaktos pajaučiu kažką prilipus. Išsitraukiu iš kišenės Aifoną. Ačiu Dievui jis sveikas. Jo apsauga atlaikė. Pasišviečiu sau į veidą ir įsijungiu elektronini veidrodėli. Ant kaktos pamatau žvelgianti į mane didele auksine šviesa šviečiančia aki. Iš baimes vos neišmečiau Aifona iš ranku. Sukaupęs drąsa dar karta pažvelgiu į savo veidą. Į mane žvelgia ne tik ta trečia akis ant kaktos, bet ir ne mano akys. Jų spalva ir didis mane sukrečia iki sielos gelmių. Negana kad jos didelės kaip japonu animacijų filmuose, bet dar irgi auksinės kaip trečia akis, tik  su violetiniu atspalviu, skvarbiai spokso į mane. Dar karta tyliai nusikeikęs išsitraukiu viena vienkartine servetėle iš pakelio gulinčio mano striukės kišenėje ir nusivalau išrasojusia kakta aplink trečiąja aki. Nesuprantu kaip į ja nepataikiau. Svyruodamas kaip girtas šiaip ne taip atsistoju ant kojų. Kelio kurio atėjau net nesistengiu ieškoti. Nes kam to reikia jeigu esu kitame pasaulyje. Mano nuostabai, aš puikiai matau tamsoje. Jaučiuosi kaip katinas kuris išėjo į mišką pa peliauti. Aišku ant nugaros esanti sunki kuprine neleidžia per daug įsibėgėti vaizduotei. Netikėtai, ant žemės pamatau kažkokį nežymu miško takelį. Nusprendžiu juo eiti. Bent kažkur tikrai turėčiau prieiti. Po gero pusvalandžio einant mišku, pamatau pro medžius iškylanti statu kalno šlaitą, o jame didžiule uola. Prisimindamas ką man sakė Absoliutas, kad mane joks gyvas padaras nepuls, drąsiai užeinu į vidų. Angos didis siekia daugiau nei dešimt metru iš aukščio ir pločio, sudarytas iš vientiso apvalaus balto bazalto tuneli glotnias sienas, tarsi nupoliruotas, tam tikrais tarpais, susmeigti į žeme dega deglai.  Viduje pastebiu: „Jeigu yra  ugnis, reiškia gyvūnu tikrai nebus. Tik kaip jiems pavyko padaryti tokias sienas? “ Kuo giliau einu į urvą, tuo labiau urvo grindis kyla į viršu o koridorius platėja. Netrukus išeinu į didžiule erdve ir negaliu patikėti savo akimis. Tarsi kažkokioje pasakoje, ant auksiniu monetų kalno guli didžiulis pilkas drakonas ir miega. Virš jo galvos, ant didžiuliu lubų kaba violetiniai šviečiantis kristalai, apšviesdami visa erdve violetine šviesa. Trenkiu sau antausi kad išsisklaidytu drakono iliuzija. Matyt per stipriai trenkiau nes žandas užsidega kaip ugnį. Bet tai nepadeda. Net trečia aki atmerkiu kad pamatyčiau paslėpta realybe. Nuo mano pliaukštelėjimo, geltonas akis pramerkia drakonas. Pasuka į mane savo dailu didžiuli kaklą ir įsmeigia į mane savo hipnotizuojanti žvilgsni. Jeigu ne trečia akis, sustingčiau vietoje. Būtent ji, man padeda įvertinti drakoną. Matau kad jis pagal savo amžių dar visai jaunas. Jam tik tūkstantis metu ir net nepažadinęs savo prigimtinės galios. Po minutės spoksojimo į mane, slibinas užverčia į viršu galva ir džiaugsmingai suriaumoja.
- Šlovė praamžių mano protėviui! Pagaliau atėjo mano išlaisvintojas nuo mano vienatvės ir kančių! 
Nustebau. Absoliutas nesakė kad aš suprasiu drakonu kalba.
Nusilenkiu jam.
- Gal gali gerbiamasis pasakyti, kodėl jis mane taip pavadinote?
Slibinas nusikvatoja.
- Vyresnysis kai paliko mane čia, pasakė kad turi ateiti būtybė iš žvaigždžių, panaši į žmogų su trimis auksinėmis akimis ir pakėlusi mane be ranku ir mechanizmu į orą, padaryti mane laisvą. Jis bus nepatyręs ir kvailas kaip mažas drakoniukas. Turiu padėti jam sustiprėti, įgauti išminties ir nugabenti į mūsų karalyste, kad jis išvaduotu drakonus iš šitos planetos. Jau beveik tūkstanti metu laukiu tavęs, mano mažasis išlaisvintojau. Nebijok, aš tavęs nenuskriausiu.
- Aš ir nebijau. Visu ir visa ko aukščiausias valdovas pasakė kad jokia būtybė šitoje planetoje manęs neskriaus ir globos saugos mane. Tik nesakė kad teks susitikti ir bendrauti su drakonais. Nuostabus netikėtumas.
- Kuom jis tau nuostabus vaike?
- Tuo kad iš kur aš atvykau, drakonai skaitėsi aukščiausiomis jėgos ir išminties būtybėmis. Todėl man didžiulė garbe pamatyti jus tikra gyva, o ne legendomis ir pasakomis apipinta būtybe.
Tai pasakęs nusilenkiau drakonui. Kai pakėliau galvą, pamačiau drakono akyse didžiuli pasimetimą, o jo širdyje, savo trečios akies dėka, įžvelgiau pagarba tam, kuris ji išlaisvins. Žodis po žodžio, mes su drakonu labiau susidraugavome. Jis pasiūlo apsigyventi kartu su juo. Pasvarstęs visus už ir prieš, sutinku su jo pasiūlymu. Taip ir apsigyvenu oloje kartu su drakonu. Jis vos ne pastoviai miega ant savo didžiulės aukso monetų krūvos, o aš kažkur palei olos siena, pasikloju ten samanas, atsinešęs iš miško, o ant jų viršaus užkloju languota deki. Kai drakonas nemiega, mes kalbamės apie šita pasaulį. Jis pasakoja ką prisimena. Pasirodo, kad čia nebūna karu tarp žmonių jau daugiau kaip dešimt tūkstančiu metu. Nežiūrint kad tai labai sena žmonių civilizacija, ji gyvena akmens amžiuje ir negali toliau vystytis dėl išsikerojusios religijos, kuri pastoviai aukoja nekaltas mergaites drakonams, kurie jų nevalgo, o gabena į viena iš septinių šalių. Septintoji, nekaltu mergeliu šalis randasi tarp labai aukštu kalnu, visiškai izoliuota nuo viso kito pasaulio. Ir apie ja žino tik drakonai, kurie globoja ta šalį. Kituose šešiuose miestuose, žmonių yra labai mažai. Kartais juose pradeda siausti lygos ir žmonės krenta kaip vabaliukai per audra. Tas pats yra ir dešimtie kaimu. Dar yra ir drakonu karalystė. Jai šimtai tūkstančiu metu. Drakonai labai ilgai gyvena, todėl ir poruojasi labai retai. Jauni drakonai retenybė. Drakonu seniūnai susirūpino, kad išniks drakonu rasė, todėl kreipėsi į savo vyriausia kalbėtoja, kuris kalbasi su auksiniu drakonu dievu. Jis ir pasakė kad tik būtybė atėjusi iš žvaigždžių, turinti tris akis, kuri viena iš jų kaktoje, galės padėti drakonams pereiti į kita gyvenimo etapą. Tik jis nepaaiškino ką turi omenyje. Tai žinos tik būtybė iš žvaigždžių. Beklausant jo pasakojimo, man pasidaro baisu. Pradedu suvokti kokia man užkrauta atsakomybė. Net kvėpuoti pasidaro sunkiau. Tikrai nedžiūgauju suvokęs savo svarba šitame pasaulyje. Jaučiuosi tarsi bučiau kapitonas, kuris turi plukdyti gigantiška laivą, pilna gyvu būtybių, per pavojingas uolas ir nuvesti ji į saugu uosta. Man taip norisi viska mesti ir kaip strutis sukišti galva į smėlį, kad nors rėk. Man tokia atsakomybė atrodo per sunki. Bet suprantu kad dingti jau nėra kur. Tikiuosi kad viskas vienaip ar kitaip išsispręs. Praeina pora dienų ir man baigiasi maistas. Kuri laika geriu tik vandeni ir mintyse kartoju Gayatri mantra. Kad nieko nebevalgau pastebi drakonas.
- Matau tu nieko nebevalgai, tik sėdi ir bambi sau po nosimi kažkokius žodžius. Ar tau viskas gerai?
- Neturiu dabar maisto, ir noriu pasikelti savo vibracijas, kad sukurti sau maistą.
- Sukurti? Ir kaip tu ruošiesi ji kurti?
Aš atsidustu ir susimastau: „Gal tikrai nereikia kad drakonas nerimautu kad badauju. O tai sugalvos išskristi ir pradės man medžioti kitus padarus, kad juos valgyčiau. O valgyti negaliu, nes jų mėsa man nuodinga. Teks imtis kūrybos“. Dar karta atsidustu: „ Matyti laikas jau atėjo pradžiai.. “
- Va taip.
Ištiesiu delną į viršu ir įsivaizduoju ant jo gulinčia žalia prinokusia vynuoge, be kauliuku. Aplink mane pradeda skraidyti tarsi auksiniai kibirkštis ir ant delno atsiranda vynuogė. Su trečia akimi pamatau prie vieno simbolio atsiradusi skaičių: nulis kablelis vienas. Daugiau nieko ne įvyksta. Drakonas prikiša savo snuki prie mano rankos ir apžiūri vynuoge.
- Tai ir viskas? – nusivylęs paklausia – Aš tikėjausi kažko ypatingesnio. O čia tik mažiukas rutuliukas. Negi tuo tu pasisotinsi?
- O ko tikėjaisi – nusijuokiu – Visa kepta šerną?
- Kas tai yra? – Drakonas klaustuku išriečia kaklą ir nepatikliai į mane pasižiūri. – Jis truputi didesnis už ta rutuliuką?
- Kur kas didesnis. – nusijuokęs įsidedu vynuoge į burną ir suleidžiu dantis.  Net silpna pasidaro nuo saldumo, o skrandis prabudęs pareikalauja dar. Bet pamatau susidomėjusias drakono akis.
- Šitas rutuliukas, kaip tu pavadinai yra vaisus. Jis mano planetoje vadinamas vynuoge. Iš jo mano tauta gamina skanias sultis ir alkoholinius gėrimus.
Pamatęs klausiama drakono žvilgsnį, paaiškinu.
- Alkoholis atima iš žmogaus protą, išlaisvina jame tai kas yra paslėpta jo viduje po daugybes kaukiu. Saikingai naudojamas iš vynuogių gautas alkoholis, padeda maisto virškinimui ir gydo kai kurias ligas. O dabar sukursiu dar keletą. Prašau netrukdyti. – mandagiai paprašau.
Drakonas linkteli galva. Trečia karta atsidustu ir vėl  susikaupiu. Viskas kartojasi iš pradžių. Vėl aplink mane pradeda skraidyti auksinės kibirkštis, tarsi lengvi muilo burbuliukai, o ant delno atsiranda vynuoges, viena po kitos. Jas valgau ir jaučiu kad man to negana. Po geros valandos, kai prie kūrybos simbolio, atsiranda skaičius vienas, pajuntu, kad tarsi man kažkas į piršta įdūrė. Aiktelėjes išmetu vynuoge ant žemės. Ant rodomojo piršto pasirodo kraujo lašiukas. Staiga ateina suvokimas: kad aš pasiekiau savo pirma lygi.
- Kas yra? - Pasidomi drakonas stebėjęs mano manipuliacijas.
- Pasiekiau savo pirma kūrybos lygi šioje planetoje. – atsakau čiulpdamas pirštą.
Drakonas nusijuokia. Man pasirodo kad jo akyse pamatau švelnumą. Man tai taip netikėta, kad net įsižioju nustebęs.
- Ko tu? – Pasmalsauja jis
- Nieko tokio. Tiesiog kai kas pasirodė. Nekreipk dėmesio.
- Gerai. – Linkteli jis galva atidžiai mane stebėdamas.
Man ateina suvokimas, kad dabar aš jau galiu kurti kažką daugiau nei vynuoge. Susikaupiu ir išsivaizduoju obuolį. Antanini. Vėl kartojasi ta pati istorija. Ši karta savo rankoje pajuntu normalu svori ir joje atsiranda mano įsivaizduotas obuolys. Drakonas išriečia kaklą klaustuku, bet nieko neklausia. Matyt laukia kol aš paaiškinsiu, ka sukūriau.
- Tai obuolys. Dar vienas vaisius. Turi labai daug puikiu savybių organizmo stiprinimui. Iš jo gaminama aibe patiekalu, tai pat spaudžiamos sultis. Alkoholiniai gėrimai, praktiškai negaminami. Arba juos gamina namuose, labai mažais kiekiais. Man neteko su tuo susidurti. Puikiai malšina alki, naudojant kartu su duona. Yra labai daug obuoliu rūšių. Man šita rūšis pati mylimiausia.
Drakonas prikišo nosį prie obuolio ir pauostė.
- Skaniai kvepia – pareiškė autoretingai.
Mintyse nusijuokiau ir pasiūliau jam ji.
- Vaišinkis.
Drakonas atitraukė galva.
- Mes drakonai atsargus ir maitinamės tik energija kuri eina iš  apšviesto aukso mineralų šviesa.
Taip ir sužinojau kaip maitinasi drakonai. Nieko jam neatsakiau, tik pritarimai palingavau galva ir suleidau dantis į obuolį. Dar sukūręs viena, pajutau kad pilnai pasisotinau. Nors neaišku kuriam laikui. Man atsirado noras kažką nuveikti. Apsidairau aplink. Be mane stebinčio drakono kuris guli ant savo aukso monetų krūvos, daugiau už nieko mano žvilgsnis ne užkliūna. Atmintiję iškila prisiminimas, kaip Absoliutus Dievas man sakė apie dar viena dovana. Kilnoti ir judinti daiktus pagal savo pasiekta lygi. Tačiau ka galiu pakelti? Mano žvilgsni patraukia obuolio nuograužą. Gal man ja pabandyti pajudinti. Įsmeigiu žvilgsni į ji ir įsitempęs pabandau pajudinti. Nuograuža pajuda link manęs. Apsidžiaugiu. Kažkas man pavyko. Pamėginu dar karta ji pritraukti prie savęs. Po penkių minučių apsipylęs prakaitu nuograuža sugebu pritraukti prie arčiau savęs. Pajuntu kad gerokai praalkau. Nustembu. Rodos ką tik buvau sotus. O dabar vėl jaučiu alki. Atsidustu ir sukuriu sau pora obuolių. Pavalgau ir vėl imuosi judinti ta nuograuža. Taip praeina ne viena valanda. Per ta laika jau sugebu pasiekti tai, kad lengvai jau judinu ne tik ta nelaiminga nuograuža, bet ir sugebu traukti prie savęs viena auksine moneta, dėl ko sunerimsta drakonas. Aš ji nuraminu, pasakęs kad čia tik mano treniruotė. Kadangi oloje būnant negali pasakyti ar lauke diena ar naktis, tai kiek laiko yra dabar, nusprendžiu pasižiūrėti ką man pasakys mano Apple telefone esantis laikrodis. Įsitraukiu ji pirma karta, nuo buvimo svečiuose pas drakoną. Ir pažvelgiu kiek valandų. Mane nustebina ne valandos, o tai, kad telefonas rodo kad jis randasi ant įkrovimo padėties. Negi man būnant šitoje oloje, telefonas pastoviai kraunasi? Nusprendžiu išeiti į lauką, patikrinti savo įtarimą. Juo labiau kad lauke jau sutemo, tai galėsiu pasišviesti juo ir atlikti gamtini reikalą, kuris mane rimtai prispiria.
- Aš einu į lauka. Gamta mane šaukia. – pasakau drakonui. Per tas dienas kažkaip ir nepasiteiravau jo vardo. Nusprendžiu kad dabar pats laikas.
- 0 kuo jus gerbiamasis vardu?
Drakonas pakelia galva nuo letenu.
- Mane vadina Eola. Negirdėjau kad kas tave šauktu.
Šypteliu.
- Eola? Žinosiu. Čia perkeltine prasme, „mane pašaukė“. Tai jus patelė?
- Taip. O tu kas?
Susijuokiu.
- Aš patinas.
Eolė nusijuokia.
- Dabar ir aš žinosiu.
Besijuokdamas išeinu į lauką. Iš karto tamsoje pamatau kaip į mane atsigręžia pora geltonu akių. Per nugara nubėga šiurpas. Nors puikiai prisiminu ką sakė man Absoliutas, bet ką gali žinoti. Gal tas padaras nežino apie Jo valia. Geltonos akis pradeda lėtai artėti. Pagaliau pamatau ta sutvėrimą. Tai didelis ir stambus į loki panašus padaras. Tik jo garuotas kailis chaki spalvos, o šalia kaktos nedidelis ragas. Jis pauosto orą ir pasitikinčiu žingsniu pasuka link manęs. Už nugaros netikėtai išgirstu garsą, tarsi kažkas sunkaus artėtu iš olos gilumos. Atsigręžiu atgal. Deglu šviesoje pasirodo Eola ir nuleidusi galva artėja prie manęs sakyčiau gana greitu žingsniu. Padaras panašus į loki sustoja ir stebi kas bus toliau. Drakone mane su galva pastumia į šoną ir atsistoja priešais loki.
- Jis mano patinas – staiga ji pareiškia jam.
- Garbingoji Eola – suurzgia jam tas padaras – Nesiruošiau ant jo pulti. Jis man kaip jauniklis, kuri atskubėjau saugoti. Visoje girioje jau sklinda kalbos apie ji, kaip apie visu mūsų bendra jaunikli. Visos girios gyventojai ji saugos kaip savo pačio jaunikli. Todėl galite būti rami, niekas nepasikėsins į ji. – lokis keliomis akimirkom nutilo - Bet leiskite pasiteirauti: kodėl jus ji laikote savo patinu? Jis tai ne drakonas, kaip jus.
- Jis yra patinas ir gyvena su manimi. Reiškia jis mano patinas.
Išgirdęs tai stengiausi nenusikvatoti. Juoktis iš moters yra pavojinga, o juoktis iš drakonės dešimtis kartu pavojinga. Todėl net paraudau nuo tramdymosi. Bet jaučiu kad ilgai neišlaikysiu, todėl smukau į mišką. Vos nubėgau pora dešimtis metru kai neišlaikiau ir pradėjau tyliai juoktis. Atsijuokęs susiradau pagali ir pradėjau kasti duobute savo reikalams. Netrukus juos atlikęs uždengiau duobute žemėmis ir pagaliais. Pasisukau eiti. Dešimt metru nuo savęs, krūmuose pamačiau pažįstamas geltonas akis. Tyliai susikeikiau. Negi ir tokius darbus teks daryti prižiurimam. Reikės kažką sugalvoti. Išsitraukiu telefoną ir įjungiu jame prožektorių. Matau kad ne rodo kad telefonas kraunasi. Reiškia tik oloje galiu pasikrauti savo telefoną. Sunerimstu. Nes pradedu suprasti, kad aš tas dienas gyvenau aukštoje elektromagnetinėje aplinkoje. O tai gali pakenkti mano organizmui. Belieka išsiaiškinti nuo kur prasideda pavojingas elektromagnetinis spinduliavimas. Pasuku prie olos. Stebiu kada pradės krautis telefonas. Mano laimei, telefonas pradeda krautis tik įžengus į sale, kur miega Eola. Nusprendžiu už jos ribu įsikurti. Tik kaip paaiškinti drakonei kad nemiegosiu su ja vienoje salėje? Kadangi rytas protingesnis už vakarą, nusprendžiu miegoti olos pradžioje. Sugrįžtu į mišką samanų. Netrukus jų prisirenku pakankamai ir pasikloju truputi toliau nuo įėjimo į olą. Sugrįžtu kur miega Eola ir prieinu prie drakonės. Ta pramerkia akis. Aš ja švelniai paglostau. Ji atsidusta ir vėl užmerkia akis. Pasuku prie savo guolio. Priėjęs prie jo pasiimu languota deki ir atsigręžiu į drakone. Ta miega. Pasiėmęs deki sugrįžtu prie naujo savo guolio ir įsitaisau ten. Naktis pasitaikė šaltoka. Netikėtai išgirstu lapu šnarėjimą ir lapeliu traškesį. Pažvelgiu į ta puse. Iš krūmu išlenda lokis ir atšleivojęs prie manęs atsigula šalia. Paglostau lokio galva.
- Ačiu drauguži kad mane saugai. Tik nesipyk su Eola. Ji gera mergaitė man blogo tikrai nelinki.
- Žinau – suniurna lokis.
Apsikabinu lokio letena ir ramiai užmiegu. Man sapnuojasi senas butas, kuriame prabėgo mano laimingiausios vaikystės  ir jaunystės dienos. Ryte mane pažadina kažkoks niuktelėjimas. Praplėšiu akis ir matau prie savęs palinkusia Eolos galva. Lokio niekur nesimato.
- Tu manęs vengi? Kodėl? Aš tau nieko blogo nepadariau.
- Miela Eola – paglostau jos snuki – Aš tavęs nevengiu, aš vengiu tos vietos kur tu dabar gyveni. Nes ta vieta gali pakenkti mano sveikatai. O tau ji yra būtina. Todėl įsikursiu čia, kur už poros žingsniu esi tu. Tu turėsi savo kaip patelė teritorija, o šalia bus mano, patino teritorija. Mes esame kartu, netgi būdami atskirai. Svarbu ne fizinis rišis, o tas rišis kuris mus jungia. Jis vadinasi draugystė. Aš būtinai, kart nuo karto pas tave ateisiu. Dėl to buk rami.
- Gerai – Linkteli drakonė išklausiusi mano pasisakymą. – Jeigu bus koks pavojus, aš tave apginsiu.
Atsakydamas dar karta paglostau Eolos snuki. Drakonė atsidusta ir nuropoja į olos gilumą. Lieku vienas. Susimastau: „Reikia gerai pagalvoti kaip gyvensiu toliau. Gyventi oloje, man pasirodo ne kokia mintis. Nesijaučiu saugiai. Juo labiau kad čia kartais ateina ir vietiniai gyventojai atgabendami nekaltas merginas aukojimui. O jeigu sutiks mane, tai ne aišku ką man padarys, už tai kad esu jų šventoje vietoje. Reikia apžiūrėti teritorija palei ta uola, o dar geriau pasistatyti namą šalia įėjimo. Reikia pasirūpinti kuom apšildysiu ji ir pasirūpinti kad visada degtu ugnis maisto gamybai. Reikia sukurti uždara erdve, kurioje pasijaučiau saugus. Kad sukurti tai, reikia instrumentu. O aš be peilio nieko neturiu. Gal pamėginti kažką suskurti papildomo be jau įprastu vaisiu? “ Susikaupiu ir pamėginu įsivaizduoti plytos formos akmenį. Vėl pradeda skraidyti auksinės kibirkštis ir ant gulto atsiranda akmuo plytos formos. Nudžiungu. Svarbiausia ką pastebiu, kad po tokios kūrybos proceso, man neatsiveria žaizdelės ir neteka kraujas. Tačiau kūrybini bala gaunu labai maža. Tik nulis, nulis vienas. Kad pasiekti kritini tašką, nuo kurio atsivertu žaizda man reikėtu sukurti mažiausiai dešimt tūkstančiu tokiu akmeniniu plytų ir tai laiko užimtu visa diena, kuriant viena plyta kas puse minutės. O kur dar maisto gamyba, kad atstatyti gyvybine energija? Na bet kitos išeities nematau.
Atsikeliu ir einu į lauka ieškoti tinkamos vietos namo statybai. Netoli olos randu lygia aikštele su stačia siena. Aikštelė baigiasi gana dideliu ežeru. Jo kita krantą vos įžiūriu. Nusprendžiu kad tai ir bus mano namo vieta. Juo labiau kad ir vanduo šalia. Įsitaisau patogiai ir pradedu kurti akmenines plytas. Oras lauke pasitaiko geras. Saulėta ir net truputi šilta. Netoli manęs susirenka įvairus gyvūnai ir seka ka aš darau. Mano kūrybos procesas kaip pastebiu visai negąsdina. Vienos plytos sukūrimas atima iš manęs puse minutės. Tiek pat atima ir mano gyvenimo laiko. Tačiau dėl gyvenimo laiko dabar aš nesuku galvos. Nes matau aiškiai, kad jo turiu net pora šimtu metų. Pora man nematytu mažu paukšteliu netikėtai atsitupia man ant peties ir pradeda čiulbėti man į ausi savo paukštiškus rūpesčius. O tokie dalykai mane atitraukia nuo kūrybos. Paprašau kad nesuktu man dabar galvos savo rūpesčiais, nes esu užsiėmęs. Snapukais pasitrina man į žandą, ir purpteli nuo peties nutūpdami ant netolimos šakelės, prie artimiausio medžio.  Kartas nuo karto pas mane atropoja ir drakone Eola. Ji išrietusi kaklą kuri laika tylomis stebi kas vyksta, bet savo kalbomis man netrukdo. Aš atsitraukiu nuo darbo ir priėjęs be žodžiu paglostau jai galva. Ji patenkinta sugrįžta į savo ola. Tarp plytų gamybos, susikuriu sau ir maisto. Ir kuo daugiau susikuriu tuo greičiau vyksta kūrybos procesas. Per ta pati laika sukuriu jau ne viena plyta, o iš karto dvi.  Ant vakaro, aikštelėje atsiranda tik tūkstantis plytų. Bet ir tiek man atrodo daug. Belieka sugalvoti kaip sutvirtinti tas plytas. Nieko geriau nesugalvoju, kad jas sutvirtinti  moliu. Tikiuosi molio bus prie ežero. Prieš miega užeinu pas Eola ir trumpai su ja pasikalbu. Papasakoju ka sugalvojau. Drakonė man primena kad čia nors žmonės patys nežudo savo gentainiu, bet ta palieka padaryti miško žvėrims. Nusijuokęs atsakau, kad tada tiems žmonėms nepasisiekė. Nes kaip tik žvėris gali ginti mane nuo jų. Eola pritarimai palinguoja galva ir palinki gero miego. Sugrįžtu prie savo laikino guolio. Ryte prabudęs suvokiu, kad man reikia ne tik molio, bet ir medžio luboms pagaminti. O kad gauti medi, reikia kirvio. Papusryčiauju ir nueinu pas drakone pasilabinti. Ji pasiteirauja ką planuoju šiandien nuveikti. Ji pakraipo galvą, ir pasiūlo man kad pasikviesčiau tuos žvėris, kurie maitinasi medžiais ir gali man pagaminti reikiamas medines dalis, o paukščiai, jeigu paprašysiu jų, pagamins natūralu puiku stogą mano namui. Toks jos pasiūlymas mane nustebina, bet nesiginčiju su ja. Ji geriau žino šita planeta už mane. Išeinu į lauka. Tuoj aplink mane pradeda rinktis žvėris ir paukščiai. Aš jų paklausiu jų, ar yra tarp jų tie, kurie gali man nukirsti pora medžių. Priešais mane išeina nedideli žvėriukai primenantis man bebrus. Jie paklausia kokiu man medžiu reikia. Kuri laika su jais kalbuosi kol išsiaiškinu kokie medžiai yra ir kokio jie stiprumo. Bebrai (aš juos taip vadinu, dėl panašumo į juos. nors jie save įvardija kaip kirtikus) pažada kad vakare medžiai bus nukirsti. Padėkoju jiems. Sugrįžtu prie savo namo statybos. Iš turimu kūrybos tašku, jau galiu sukurti kur kas didesnius tašyto akmens gabalus. Jų didis jau gali siekti kaip dešimt baltu plytų matmenį. Tai yra du su puse metro į ilgi, virš metro į ploti ir į aukšti netoli metro. Aišku, forma tiems akmenims galiu sukurti kokia tik noriu. Tiesa. Kad viena toki monolitą pagaminti, man prireikia ir dešimt kartu daugiau laiko. Vienam tokiam gaminiui sukurti ir paskui dar atstatyti jėgas maistų, man prireikia gero pusvalandžio. Vakare aš jau turiu sugalvoto namo pamatus. Akmens blokus suleidžiu taip arti, kad uodas savo nosies ne įkiš. Tada einu miegoti į savo urvą. Ryte atsikeliu, suvalgau obuolį, susikaupęs materializuoju medini kirtikli su kastuvu. Pasiimu instrumentus į rankas ir pasuku prie ežero. Mano nuojauta manęs neapgavo. Ten truputi pakasus žeme pasirodo molis. Labai sunkiai jis man kasasi, Visa diena vargstu kol išgaunu man reikiama kieki. Kita diena nusinešu į statybviete moli. Išminkau ji iki reikiamo standumo ir juo tepdamas ant akmens plytų, pradedu muryti sau namo išorines sienas. Nesiduosiu į statybos smulkmenas, bet po savaitės mano namo sienos stovi jau išmūrytos. Per tas dienas teko ne karta nutraukti statybas, nes atsiverdavo gilesnės skaudžios žaizdos, dėl kuriu rankos kraujuodavo. Taip atsitikdavo todėl, kad kilo ir mano kūrybinis lygis. Dabar jau galėjau kurti ir daržoves ir net varinius indus. Tuo pasinaudodamas susikuriu sau burokėlius ir kitas daržoves. Bet ir tai man kainuoja nemažai kraujo ir sveikatos. Visa laime kad lauke vis dar laikosi geras oras. Tuo pasinaudodamas, dar gera  savaite gaminuosi sau namo stogą iš medžio ir meldu, kuriuos surandu prie netoli tekančios upės sukuriu ir vos pasistatau pečiu bei virykle iš akmens bloku, kai dangus prakiūra. Pliaupia visa savaite. Per ta laika iš likusiu plytų nusikloju sau namo grindis, jų tarpus užpildęs moliu. Kadangi pas mane nėra dūrų, tai per lietu viduje būna vienas ar kitas gyvūnas kuris ateina pasislėpti nuo lietaus. Tiek plėšrūnai, tiek kiti gyvūnai, mano namuose nekonfliktuoja tarpusavi. Stogas ačiu Dievui gavosi man pakankamai sandarus. Ir ant akmeniniu išoriniu sienų vanduo nesikaupia, taip neišplaudami moli tarp plytų. Kad būtu kur padoriai miegoti, pasigaminu sau lovą. Aišku nėra ir kalbos apie modernu čiužini, bet pakankamai patogu. Tačiau dažnai ji užima koks gyvūnas ir man tenka eiti miegoti atgal į ola. Galu gale man tai taip įgriso, kad pasigaminau medines langines užsidarančias iš vidaus, savo keturiems langams ir stiprias duris su primityviu skląsčiu. Todėl kai ateina vakaras, aš palinkiu Eolai ramaus miego ir užsirakinu savo namuose. Užsidegu židinį kad būtu šviesiau ir imu krapštytis savo naujoje erdvioje virtuvėje. Kuri laika žvėris dar brazdenosi palei duris, bet po kiek laiko nurimo. Suprato kad šiuo metu aš noriu būti vienas. Juo labiau, kaip pastebėjau, jie vengia būti viduje, jeigu dega židinys. Todėl tuo laiku aš gaminu patiekalus variniuose induose. Dažniausiai visokias sriubas. Tarp jų ir burokėliu sriubą. Nuo vaikystės ja mėgstu. Ji man nuo vaikystės patinka ir dar priedo stiprina kraują, kurio nemažai išlaisčiau bestatydamas namą. Už tat dabar kai turiu didesne kūrybini potencialą, man yra paprasčiau gaminti reikiamus, paprastus daiktus ir maisto produktus. Taip atėjo eilinis lietingas vakaras. Su Eola jau atsisveikinau ir užsidariau savo namuose. Lauke pliaupia lietus, o aš pavalgau sriubos ir susimastau ką daryti. Kai nėra interneto, stengiausi bet kuo užimti savo galva, bet dabar kai nėra ką veikti, pajaučiu kaip smarkiai esu pasiilgęs buvusios tos kultūros kurioje kažkada gyvenau. Mintimis nevalingai pradedu kilnoti mažyti medžio šapeli gulinti palei židinį. Po akimirkos susivokiu ką darau. Nudžiungu. Visai buvau pamiršęs apie tokia savo savybe. Su džiaugsmu užsiimu nauja veikla. Daiktu kilnojimą. Pradžioje kilnoju šapeli kol užima miegas. Ryte kai prabundu ir atsidarau langus bei duris į vidų sulekia maži paukšteliai. Nusprendžiu kad reikia pamėginti juos pakilnoti. Paukščiukai pradžioje nesupranta kas vyksta. Jie be jokio vėjo yra pakeliami nuo grindų ir nutupdomi ant šilto židinio. Sučirškė apie kažkokias dvasias mauna iš mano kambario į lauką. Aš atsidustu ir pradedu kilnoti akmenine likusia plyta. Pro duris galva kyšteli Eola.
- Paukščiai man pasakė kad tavo urve yra pikta dvasia kuri juos be vėjo pakelia ir nutupdo kitur.
Aš nusijuokiu ir nuskraidinu mintimis prie jos snukio plyta ir sustabdau akių lygyje. Drakonė išplečia akis ir apuosto plytą.
- Miela Eola, čia aš mokausi mintimis kilnoti daiktus. O paukščiukai taip greitai išskrido, kad nespėjau jiems nieko pasakyti.
- Gerai. Aš perduosiu jiems kad nėra pas tave piktos dvasios, o tik tavo sugebėjimai.
Tai pasakius, Eola ištraukia savo didele galva iš durų ir kažkur nurėplioja. Pamatau pro langa kaip ji kažką aiškina gyvūnams susirinkusiems atokiai mano namo. Pasisuku ir pradedu kilnoti vėl plyta. Po dešimties minučių pajuntu kad man jau reikia didesnio svorio. Tada išeinu į lauka ir apsidairau aplink ieškodamas didesnio svorio akmens. Netrukus surandu ko ieškau ir pradedu ji kelti. Mane visa išpila šaltas prakaitas. Paukščiai nutyla. Girdysi tik kaip vėjas šniokščia medžiu viršūnėse. Kojos virpa, tarsi aš ji rankomis kelčiau. Nepasiduodu. Pagaliau ji iškeliu iki savo pečiu aukščio. Paskui iš lėto leidžiu žemyn. Mano telikinėzės statistika pašoka nežymiai į viršu. Ties tuo nesustoju. Vėl pradedu kelti akmenį. Dienos gale suvokiu, kad man reikia dar didesnio svorio. Tačiau reikiamo didžio akmens aplink jau nematau. Susimastau ar man nesukurti toki. Mąstydamas apie tai nueinu pas Eola pasikalbėti ir palinkėti labos nakties. Ji mane įtikina, kad geriau ieškoti ne sunkesnio akmens, o ilgiau padirbėti su turimu, kad atsirastu didesnė ištvermė. Pagalvojęs apie jos pasiūlymą, sutinku su juo ir pasuku link savo namu. Vidurį tunelio vedančio iš Eolos, išgirstu daugybės žingsniu aidą ir tylu dainavimą. Atidžiai įsižiūriu. Prieki manęs eina grupė vyru ir moterų, kažką nešdami neštuvuose. Laisvi nuo neštuvų vyrai, rankose laiko ietis, o moteris molinius ąsočius. Vyrai apsirengę grubaus darbo audinio tunikomis, kurie priminė senovės romėnu drabužius. Ant galvos užsidėję siauras juostas už kuriu kyšojo plunksnos. Man tai priminė senovės indėnus iš mano planetos. Moteris apsirengusios kaip ir vyrai, tik jų galvas ir kaklus gaubė iš tokios pat medžiagos, tuo pačiu pridengdamos ir veido apatine puse, palikdami tik akims vietą. Moterų akys tokios pačios didelės kaip ir mano. Tik vyru akis paprastos kaip mano pasaulio žmonių. Pastebiu kad vyrai avi apavu panašu į senovės indėnu mokasinus, o moteris basos. Iš karto galvoje dzinkteli suvokimas: Tai ir yra tie žmonės, kurie neša nekaltas merginas drakonei aukojimui. Čiabuviu regėjimas pasirodo ne ką prastesnis už mano. Jie sustoja ir įsistelbia į mane. Atbulas pradedu trauktis į atgal. Vienas vyras, matyti vyresnysis toje grupėje kažką sušunka kitiems ir tie nuleidę ietis mane puola. Aš apsisuku ant kulno ir maunu pas Eola. Ji mane pasitinka iškelta galva ir nutaisiusi grėsminga poza. Pribėgu prie jos ir atsistoju šalia. Laiku suspėjau. Kariai šaukdami iššoko į olą ir pamate kad mane gina drakonė, metė ietis ant žemės ir griuvo kniūbsti išreikšdami jai pagarbą. Netrukus pasirodė ir kiti nešini savo nešuliu. Tik stovėdamas šalia drakonės, pamačiau kad jų neštuvuose guli visai jaunute, liekna mergina su sudraskytais į skutus drabužiais. Jos visas kūnas nusėtas mėlinėmis ir kruvinomis žaizdomis o ilgi tamsiai raudoni plaukai, tarsi ugnies liežuviai išsidraikę kaba nuo neštuvų siekdami žeme. Sugniaužiau kumščius: kaip jie drįsta taip elgtis su ta, kuria ir taip ruošiasi paaukoti?!
Jų vyresnysis  griuvo ant keliu ir balsu, tarsi raudodamas, tarsi grasindamas ištiesė rankas į mano puse ir pradėjo kažką kalbėti tragiškai nutaisęs balsą ir veidą. Matyti drakonė suprato ką jis kalba ir norėjo ji aprėkti, bent taip aš pajutau iš jos povyzos. Pasistiebiau ir paglosčiau jos kaklą ramindamas ja. Eola pajuto mano ketinimus ir pasukus snuki į mane švelniai pasitrynė man į šoną, tarsi sakydama kad viskas gerai. Šventiko veidas (jeigu tai buvo šventikas) ištiso iš nuostabos. Tokia pačia nuostaba pamačiau ir kitu veiduose. Šventikas atsistojo ir ranka mostelėjo duodamas ženklą nešusiems merginą. Jie klusniai žengė į prieki ir padėje mergina ant auksinio altoriaus atsitraukė.
- Pasižiūrėk kaip ji. – paprašė manęs drakonė.
Nuo jos suurzgimo krūptelėjo čiabuviai bet  net nekrustelėjo. Linktelėjau drakonei galvą ir pasukau link altoriaus. Priėjau prie merginos ir patikrinau ar ji gyva. Ji vos kvėpavo. Pasisukau į Eola.
- Ji gyva.
Eola pasuko į mane galva.
- Gerai. Paimk auksini pinigą ir duok jų vadui. Bet buk atsargus. Jie nors nežudo į save panašius, bet sužaloja taip, kad jie patys numiršta. – Surzgė man.
Aš linktelėjau galva ir sugrįžau prie jos.
- Viskas bus gerai – paglosčiau jai snuki – aš atsargus.
Paėmiau auksine moneta ir pasukau prie šventiko. Jis pamatęs mano akys išbalo ir pradėjo drebėti. Priėjau arčiau jo ir ištiesiau jam moneta. Drebančiomis rankomis paėmė ja ir atpustas atsitraukė. Pasigirdo šnabždėsis moterų pusėje. Pažvelgiau ten. Moterų nepridengtos veidu vietos kaip viena visos paraudo, o jos pačios pradėjo slėpti savo akis, nuleisdamos galvas. Prisimindamas Eolos perspėjimą, lėtai atsitraukiu. Čiabuviai krenta kaip vienas kniūbsti ir kai Eola suurzgia jiems kad nešdintus. Jie pagarbiai į mane žvilgčiodami išeina iš olos.
- Na va. Dabar tu pats Gintarai matai kaip čia viskas vyksta. Anksčiau atgabendavo bent jau sveikesne mergina, o dabar visai sulaukėjo. Net nežinau ar vargšelė išgyvens kelione į jai tinkama šalį.
- O ar aš galiu ja pasiimti sau?
- Kam tau ji? – Eola klausiamai išrietė kaklą.
- Ji man reikalinga mano misijai, dėl kurios esu čia pasiustas. Ir nujaučia mano širdis, kad ji susijusi ir su tavo misija, dėl ko esi palikta čia sulaukti mano atėjimo.
Drakonė ištiesė užvertė galva į lubas ir užsimerkusi, minute tyli. Paskui nuleidžia galva ir atidžiai pažvelgia į mane.
- Gerai gali pasiimti. Gali su ja elgtis kaip nori. Dabar ji tavo patelė. – pasakius ji nunarina galva.
Papurtau galva.
- Ji ne mano patelė. Ji bus mano mokinė. O tai visai skirtingi dalykai. Man reikia kad ji išlaikytu savo tyrumą.
Drakonė staigiai pakelia galva ir prikiša prie pat mano. Kelias minutes tyrinėja mano veidą tarsi pirma karta matytu.
- Keistas tu patinas. Bet tegul būna kaip tu nusprendei.
Paglostau jai snuki.
- Ačiu už supratingumą. – sakau jai kaip galima švelniau ir vidinio impulso pagautas pabučiuoju jos nosies galiuką. Eola žaibiškai atitraukia galva ir pirma karta matau kaip ji apsilaižo savo ilgu liežuviu, kuris man primena žmogiška liežuvi. Keletą sekundžių žiūri į mane, paskui lėtai susisuka į kamuoliuką. Dar ne esu matęs kad drakonė taip elgtųsi. Be žodžiu sugrįžtu prie altoriaus ir paimu ant ranku be sąmonės mergina. Ji man pasirodo visai lengva. Gal todėl kad sau padedu kelti ir mentaline galia. Nešinas ant ranku išeinu iš olos. Lauke mane pasitinka šaltoka naktis. Danguje plaukia man svetimas mėnulis apšviesdamas mišką savo sidabrine šviesa. Traškindamas šakeles prieina prie manęs lokis. Pauosto mano nešulį.
- Nelieskite jos. Ji dabar mano.
Lokis suurzgia.
- Supratau. Tai tavo grobis.
- Taip. Tai mano grobis. Pasakyk tai ir kitiems.
Sutikdamas suurzgia ir pasitraukia į šoną. Apeinu ji ir nueinu prie savo namo nešinas mergina ant ranku. Savo lovoje randu gulinčia juoda pantera. Susikeikiu ir padedu mergina ant šaltu grindų. Pantera nušoka ir prieina prie jos.
- Neliesk. Ji mano. – įsakau jai.
Ji nesutikdama suurzgia. Nežinau iš kur pas mane atsiranda jėgų, mintimis pakelti žvėrį į orą ir išmesti pro langą. Vos ji pasiekė žemė,  mintimis greitai uždarau visas langines ir užtrenkiu duris. Girdžiu kaip žvėris puola atgal ir pradeda draskyti durys savo aštriais nagais. Nekreipiu į tai jokio dėmesio. Duris susikūriau iš geležinio medžio. Kaip ir langines. Tai toks medis kuris auga mano planetoje. Jos medienos tankis toks didelis, kad ji kartais naudoja laivu pramonėje vietoje geležies. Kad toki medi apdirbti, reikalingi instrumentai iš kietmetalio. Todėl esu visai ramus dėl savo dūrų ir langiniu stiprumo. Per stogą irgi joks žvėris neįsibraus. Nes per lietaus sezoną, pasidariau iš tokios pat medienos lentų sau lubas. Aišku ne aklinai suleidau jas o palikau nedidelius centimetro pločio tarpus, kad oras lengviau cirkuliuotu. Išgrudęs lauk juodąja pantera. Nueinu prie savo lovos ir gerai nupurtau deki namo kampe nuo bet kokiu juodosios panteros plauku. Tada patiesęs užklota švaria puse ant lovos, paguldau ant jos beveik be sąmonės mergina. Užkuriu židinį ir pastatau variniame puode virinti vandeni. Kažkada teko savanoriauti raudonam kryžiuje, todėl gaudžiausi tokiuose sužeidimuose. Pirma ja visai nurengiau ir apžiūrėjau jos žaizdas. Kai kurios žaizdos baisios. Stebuklas kaip ji nenumirė pakeliui čia. Bet pirma reikia nuplauti ir dezinfekuoti jas. Vanduo puode užverda. Sukuriu ramunėles ir sudedu į verdanti vandeni. Ten pat įmetu sutrinta pora skiltelių česnako. Jame esantis alcinas veikia stafilokokus, streptokokus ir net kai kurias antibiotikams atsparias šių bakterijų padermes. Kai vanduo atvėsta, su variniu puodeliu pilu skisti ant žaizdų, taip juos dezinfekuodamas ir naikindamas uždegimus. Kai pabaigiu plauti, sukuriu švaru audeklą ir juo vilgydamas nuvalau merginos kūną, o kraujuojančias  žaizdas apvynioju švaria merlę išmirkyta alijošių sultyse. Savo trečiuoju regėjimu peržvelgiu jos organizmą ir su palengvėjimu atsidustu. Vidinio kraujavimo ačiu Dievui nėra. Tik uždegiminei procesai. Juos įveikti sugalvoju pagirdydamas pusiau be sąmonės mergina skiestomis alijošių sultimis su virintu vandeniu ir ramunėlių nuoviru. Kad ji nesušaltu naktį, gerai iškūrenu pečiu ir užkloju bambuko pluoštu, kuri pasirodo jau galiu materializuoti. Pats įsitaisau ant grindų. Lauke girdisi kaip barasi pantera su lokiu. Kaip suprantu iš jų dialogo, pantera skundžiasi kad aš atėmiau iš jos grobi, o lokis sako jai, kad ta grobi, pati drakonė man davė. Ir jeigu nenori piktys su drakone tegul palieka mano grobi ramybėje. Ji atšauna, kad ji visai jos nebijo, nes yra greitesne už ja. O lokis juokiasi iš jos, kad ir kokia ji be būtu greita, visu gyvūnu jauniklis, ja kaip maža kačiuką išmetė pro langą. Sukikenu tai išgirdęs. Palaukiu kol išdega paskutinės žarijos ir sureguliuoju dūmtrauki taip, kad smalkės išeitu, neišsivesdamos su savimi visa šilumą iš namų įsitaisau ant šaltu grindų ir pasistengiu užmigti. Mane pažadina paukščiu čiulbėsis. Atsikeliu ir prieinu prie savo ligonės. Ji kaip nujausdama pramerkia savo dideles akis. Mane sukrečia merginos akys. Jos tamsiai raudonos akis susitinka su manosiomis. Pasijaučiu tarsi per mane pereitu koks karštis. Jos akių lėliukės išsiplečia, o veide pasirodo nuostaba. Paglostau jos raudonus plaukus ir uždėjęs švelniai ranka ant paties parodau, kad tegul paguli. Mergina silpnai šypteli. Nusisuku ir einu gaminti pusryčius. Pradarau langa ir nužvelgiu kiemą, po akimirkos atšoku atgal. Pro langa savo galva įkiša Eola. Pamačiusi užklota ir besišipsiančia mergina žvelgianti kažkur į lubas, man netikėtai mirkteli ir ištraukia galva iš mano namu. Užkaičiu vandeni ir pagaminu paprastus, lengvus pusryčius. Merginai kliūna daržovių sultinis, o man virtos daržovės. Ja girdau juo truputi pakeldamas jos galva nuo pagalvės. Kai pavalgau, einu apžiūrėti jos žaizdas. Mano nuostabai ji ne trupučio neišpriešina, tik jos veidas tampa labai nustebintas ir ryškiai raudonas, o akis atrodo tarsi mėtytu mažas raudonas kibirkštis. Vėl perplaunu jos žaizdas kurios mano nuostabai jau užsitraukė ir vėl iš naujo jas aprišu. Po tokiu paprastu darbu, uždarau langines ir išeinu į lauką. Prie manęs pribėga kažkas panašaus į vilkus, tik su nedideliais ragais ant kaktos ir savo kalba pasiteirauja kuom gali man padėti. Paprašau kad jie pasaugotu namo duris nuo kitu žvėrių. Jie sutinka. Išeinu į mišką malku rinkti. Mane lydi mažas paukščiukas. Renku šakas ir stebiu gyvūnija kuri knibžda aplinkui. Savo trečia akimi pastebiu kad kiekvienas žvėris turi neparastu sugebėjimu, kuriuos mano civilizacija įvardintu paranormaliais. Kad gyvūnu telekinezinės galios priklauso nuo jų kūno masės. Pavyzdžiui mažas paukštelis gali pritraukti ar atstumti objektą toki kiek jis pats sveria. Mane lydinčiam paukšteliui nereikia ruoštis žiemai. Nes įprato įskristi į mano namus ir ten lesti mano maisto trupinius. Sakyčiau kad įsigijau pirma prisijaukinta paukšti. Aišku jis ne višta ir valgyti jo negalima, bet vis tiek malonu. Po poros valandų sugrįžtu prie namelio nešinas didžiuliu glėbiu įvairiu šakų. Padėkoju namus pasaugojantiems vilkams. Užeinu į vidų ir atsidarau langines. Nueinu į namo galą ir pradedu vėl  kurti plona bambuko pluošta. Baigiant ji kurti, mane perveria baisus dešinės kojos skausmas, tarsi sugriebtu mėšlungis. Tyliai surėkiu ir pajuntu kaip kažkas karšto pradeda tekėti koja žemyn. Man net nereikia žiūrėti kas ten. Ir taip aišku kad aš peržengiau dar viena kūrybos lygi ir dabar už tai moku. Mergina gulinti lovoje truputi pasikelia ir pažvelgia išsigandusioms akimis į mane. Padrąsinamai nusišypsau, nors norisi raukytis iš skausmo. Nušlubčioju prie dar likusio mišinio kuriuo ploviau merginos žaizdas. Dabar jau tenka ji panaudoti ant savęs. Atraitoju kelnes ir matau kad blauzda tarsi tankiai subadyta aštriomis ylomis. Skausmas pragariškas, toks vaizdas kad koja dega tarsi ugnyje. Tyliai dejuodamas pro sukastu dantis pradedu plauti žaizdas. Ši karto kraujo nemažai netenku. Pradeda suktis galva. Iš paskutiniu sąmonės likučiu dar spėju apvynioti blauzdą paruoštais iš anksto tvarsčiais ir prarandu sąmonę. Kai atsipeikėju, pamatau kad guliu šalia savo prižiūrimos ligonės, o virtuvėje sukinėjasi pagyvenusio amžiaus moteris. Ja atidžiai stebi drakonė. Paskui paaiškėjo, kad Eola pajuto kad man labai blogai ir atropojus prie namo, pro langa pamačiusi kad guliu su kruvina koja ant grindų be sąmonės, strimgalviais nuskrido į nekaltu mergelių karalyste ir pargabeno iš ten moterį kuri ten užsiėmė gydimu. Senutė pamačiusi kad aš atsigavau, nusišypsojo ir padavė gerti keista raudona gėrimą. Skonis buvo kaip supuvusios žuvies. Raukiausi, žiaukčiojau bet gėriau. Paskui senutė padavė man atsigerti vandens. Su nuostaba pajutau kad vandenyje yra nemažas kiekis mėtos.
- Jis gyvens? – pasiteiravo Eola visa tai stebėdama.
Moteris jai atsakė man nežinoma kalba. Drakone pritariamai palingavo galva ir dingo iš mano namu. Pasukau galva į šalia gulinčia mergina kuri mane stebėjo išplėtusi akis. Ji man kažką sušnibždėjo savo kalba. Gestais parodžiau kad jos nesuprantu. Pas senute matyti yra gera klausą, kad ji susijuokė ir kažką pasakė merginai. Ta išraudo kaip burokas ir netikėtai pasikėlusi paėmė abejomis rankomis man už veido. Labai nustebau, bandydamas suprasti ką ji sugalvojo. Senutė tuo metu stovėjo prie degančios krosnies ir atlaidžiai šypsojosi. Mergina greitai palinko prie manęs ir mūsų lupos susiliejo viename bučinyje. Ji bučiavo mane aistringai ir tuo pačiu švelniai. Nežinau kiek tai užtruko, nes laikas man tarsi sustojo ir pradėjo suktis ugniniame sūkuryje, trečiuoju regėjimu pamačiau kad tarsi kažkokia raudona kibirkštis užsidegė merginos viduje. Atėjo suvokimas, kad pas ja prabudo ta galia, apie kuria kalbėjo Aukščiausias. Ji atsitraukė nuo mano veido. Dar niekad gyvenime nemačiau tokiu gražių liepsnojančiu akių švaria liepsna. O jos ugniniai plaukai tarsi liepsnos aerolė apgaubė mūsų veidus.
- Tik nesudegink mane savo gražiu akių liepsna, nepažystamoji gražuole. – susijuokiau.
Mergina sumišo. Kaip supratau, ji suprato mano kalbą. Jos veidas truputi paraudo ir vėl palinko prie manojo. Vėl paskendau jos bučinyje...
- Oho kaip įsismagino mergytė. – mano apsvaigusia sąmone pasiekė senutės balsas, tarsi atsklidęs iš begalybės erdvės.
Mergina iš lėto atsitraukė nuo manęs ir sunkiai kvėpuodama nugriuvo ant nugaros. Pažvelgiau į ja. Ji buvo visa raudona. Senute besišypsodama priėjo prie merginos ir uždėjo ant jos ranka. Iš jos veido išnyko šypsena ir atsirado išgąstis. Nežinau iš kur pas ja tiek jėgų, bet ji pakėlė mergina ir paguldė ant šaltu akmeniniu grindų. Nespėjau paprieštarauti jai dėl tokio elgesio, kai staiga merginos kūnas užsidegė atvira liepsna. Senutė aiktelėjo ir atšoko. Mergina guli kaip sustingusi atviromis akimis. Juose matosi didžiulė nuostaba. Pabandau pašokti ir užmesti ant jos bambukini audeklą kad užgesinti ugnį, bet senutė mane sustabdo rankos mostu. Netikėtai pajuntu tarsi kažkas karšta perbrauktu mano dešini delną. Nustebęs pažvelgiu į ji. Per visa delną pamatau gilu įpjovimą, tarsi kažkas aštriu peiliu perrėžtu delną. Pasipila kraujas. Susikeikiu. Tik to man betruko. Mintimis parsiskraidinu sau dar viena medžiagos atraiža ir greitai apvynioju sau delną. Netikėtai ant viso kūno pajuntu serija skaudžiu smūgiu ir tarsi kažkas ji supjaustytu. Aikteliu iš skausmo. Ant mano kūno atsiranda merginos mėlynės ir kruvinos žaizdos. Susikeikiu prisiminęs Aukščiausiojo žodžius, kad viska ką išgyvens mano globojamos merginos atsilieps man tiesiogiai. Kad aš perimsiu visa jų skausmą. Tikiuosi jų gimdymo skausmu neteks perimti. Nes kitaip aš išprotėsiu. Visa tai neprasprūsta pro nuo įdėmiu senutės akių. Ji nustebusi kilsteli antakius. Per skausmą matau kaip liepsna  nuo merginos kūno nudegina mano apvyniotus tvarsčius, nepalygdami ant kūno nei nudegimo žymių ir tiesiog akyse užsitraukia gilios žaizdos nepalikdamos nei žymės ir randu. Jos kūnas dar geras penkias minutes dega, kol ant krūtinės atsiranda ugnies simbolis, tarsi kažkieno ištatuiruotas raudonais dažais. Vos simbolis susiformuoja iki galo, kai ugnis užgesta. Močiutė puola prie mano žaizdų. Dar gęstančia sąmone spėju pamatyti kaip mergina nuogutėlė pasikelia nuo grindų ir gyliai atsidusus ir atsistoja prieš mane akys visame savo gražume. Jos ilgi gražus plaukai tapo trumpi kaip pas berniuką, užtat krūtis buvusios mažos staiga padidėja dvejais numeriais. Po akimirkos, tarsi iš tolumos savyje išgirstu Aukščiausiojo balsą:
- Pirmas prabudimas įvyko po pirmo jos bučinio, antras etapas po antro bučinio, trečias etapas kai jos kūną uždegiau transformacijos ugnimi. Ji tapo pirmoji tyros ugnies mergina. Jos kūnui nebaisi jokia ugnis, nes ji pati dabar gali mintimis bet ką padegti. Tik kol kas jos jėga silpna. Mokink ja.
Ir Aukščiausiojo balsas išnyksta iš mano sąmonės. Ir aš prarandu sąmone. Nežinau kiek laiko pragulėjau be sąmonės. Kaip per migla prisimenu, kaip pakaitomis mane girdė kažkokias nemaloniais gėrimais senutė, o mergina, apsimuturiavusi mano bambukiniu audeklu, kuri prieš visus tuos įvykius sukūriau, šaltu vandeniu plovė mano nuoga kūną nuo kraujo, kuris tekėjo iš mano daugybės žaizdų. Kaip per migla išplaukia vaizdas, kai Eola įkišusi galva pro langa visa tai stebi. Iš jos dideliu akių teka ašaros, kurias renka senute į auksini dubenėli. Po kiek laiko atsipeikėju. Prie manęs prisiglaudusi mergina ta pastebi ir pašaukia senute. Ta pasilenkia prie manęs.
- Kas čia buvo? - tai pirmi žodžiai kuriuos iš jos išgirstu.
- Jos kaip tyros ugnies vaidilutės prabudimas ir transformacija. - vos įstengdamas kalbėti atsakau.
- O iš kur pas jus tokios žaizdos? – stebisi mergina.
- Visa ką tu patiri ar patirsi atsilieps ant manęs. Tokia Aukščiausiojo valia ir dovana tau. – silpnai šypteliu. – Nes dabar visu savo kūnu ir dvasia atsakau už tave. Tu pati padarei toki pasirinkimą.
Nežinau kaip ji ta suprato, bet visa išraudo ir pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, pilnos užuojautos ir švelnumo, kad aš pasimečiau.
- Ar ilgai aš išbuvau be sąmonės?
- Saulė nusileido tiek kartu kiek yra pirštu ant abiejų ranku. – atsakė senutė ir atsidusus pasisuko į mergina.
- Mergaite, vyras jau atgavo sąmonė ir kai jis pilnai pasveiks, tu keliausi su manimi. O kol jis dar per silpnas ir negali savimi pasirūpinti aš pasiliksiu su jumis. Šitas vyras per daug kraujo neteko. Reikia ji pastatyti ant kojų. Tu ir pati ta supranti. Jau žinai kaip gaminti reikiamus eleksyrus, bet dar nepažysti augalu. Dabar kai jis atsigavo galime keliauti į mišką rinkti kartu vaistines žoles, pasiimk pintinėle kuria tu pati nusipynei ir einame.
Moteris dingo iš mano akiračio. Išgirdau kaip užsidarė namo duris ir tolumoje artėjančius sunkius žingsnius. Supratau kad tai Eola. Nustebau išgirdęs kad senoji į Drakone kreipiasi kaip į dievybe. Netrukus ir pati drakonė įkišo galva pro langa ir prikišo snuki prie manęs. Dar spėjau jai nusišypsoti ir paglostyti jos nosį, kai vėl panirau į nebūti. Vėl kaip per migla pralekia matyti vaizdai. Kai atsipeikėju, pamatau ant mano pilvo padėta Eolos galva. Sunkenybė dar ir kokia.
- Eola, aš suprantu kad tu labai graži drakonė – pradedu kalbėti vos gaudydamas kvapą – Bet ar galėtum savo groži truputėli nuo manęs nukelti. Nes man net oro trūksta nuo tavo artimo žavesio.
Pasigirsta šone darnus moteriškas tilus kikenimas. Pasuku į ten galvą. Abi moteris atsiklaupusios ant keliu ir sudėjusios rankas tarsi maldai, spindinčiomis su humoro kibirkštimis akimis žiūri į drakone.  Eola pakelia savo galva nuo mano pilvo ir netikėtai lyžteli man veidą. Pasijutau tarsi mano veidą kažkas perbrauktu drėgna iškvėpinta citrinų kvapu nosinaite. Moteris aikteli.
- Žinai Eola, nežinojau kad tu sugebi ir skaniai kvepėti. – paglosčiau jos snuki. Ji tarsi didelė katė sumurkia ir patraukia savo galva iš namelio. Girdžiu kaip ji nuropoja šalin man net  ne puse žodžio man nepasakius. Moteris atsistoja ir prieina prie manęs. Jų veiduose įskaitau didžiuli nustebima ir pagarba.
- Gal galima sužinoti vyre, kokie jūsų santykiai su dieviškąja drakone?
- O jus jos paklauskite. Jeigu ji nieko nepasakė, tai ir aš negaliu atskleisti mūsų paslapties.
Moteris susižvalgo. Senoji atsidusta ir nužvelgia mergina.
- Ir ką man su tavimi vargšele daryti? Atliekamu rūbu neturiu, o tu sugebėjai ir ta pati rūbą sudraskyti. Pažiūrėk kaip dabar atrodai.
Pažvelgiu atidžiau į mergina. Tikrai. Ji atrodo ne kaip. Jos turėta tunika, kuri pati pasigamino, kaba skutais ant jos kūno apnuogindama įdomias man kaip vyrui vietas. Suprantu kad turiu būti džentelmenas ir pasirūpinti savo dama. Susikaupiau paskutines jėgas ir pasikėliau.
- Pala, gal aš galiu padėti – pradėjau lipti iš lovos.
- Ir kur tu susiruošei mano vargeli – išsigando senoji moteris.
- Pamatysite – Pažadu ir senosios prilaikomas sunkiai atsisėdu ant grindų nugara atsiremdamas į lovos kraštą.  Senutė atsitupia šalia.
- O dabar nusimesk viska ką turi ant savęs. - paliepiu merginai.
- Kaip tu drįsti sakyti šita nekaltai mergaitei! - Pasipiktina senoji.
- Neskubėkite ir pamatysite tai, ko niekada ne esate mačiusi. – ja puola raminti mergina. - Juo labiau, kad jis jau yra mane matęs nuoga, kai plovė mano kūną ir tvarkė žaizdas kai jūsų dar ne buvo.
  Senute kažką tyliai suniurna sau po nosimi. Mergina nieko nelaukus nusimeta draiskanas. Atmerkiu trečia aki ir nužvelgiu mergina ja. Moterys aikteli. Dabar aš aiškiai matau kokiu išmatavimu reikia jai drabužių. Mintyse ant jos sukuriu kelnaites ir elegantiška kombinezoną iš bambukinio pluošto. Moterys dar karta aikteli ir pradeda apžiūrinėti darbuži, aikčiodamos dėl jos medžiagos bei pasiuvimo. Kai atranda kišenes, tai nesupranta kam jos reikalingos. Nužvelgiu merginos kojas ir ant jų sukuriu batelius, kuriu padas iš storos odos, o šonai iš tokio pačios bambukinės medžiagos. Moteris vėl pradeda aikčioti apžiūrinėdamos batelius. Sunkiai pakilu nuo grindų. Man pradeda suktis galva. Šiaip ne taip pasiekiu lova ir ant jos nugriuvęs atsijungiu. Vėl pralekia dienos pilnos iliuzijų. Galu gale atsipeikėju. Kaip ne keista jaučiuosi pilnai atsigavęs ir niekur nejaučiu skausmo. Išgirstu kad šalia manęs kažkas kvėpuoja. Pažvelgiu į ta puse. Miegančios merginos veidas man atrodo visai mielas. Pasimetu pastebėjęs kad ji visai nuoga. Netoli manęs kažkas kosteli. Pasuku galva. Prie lovos stovi senutė ir šypsosi.
- Koks vis dėl tu silpnas.
- Ša, ji miega.
- Aš jau nemiegu pasigirsta mieguistas jos balsas.
- Na va pažadinote. Dabar reikės atlikti vyro pareiga. O taip tikėjausi to išvengti.
Moterys prapliumpa juoktis. Staiga susivokiu kad esu visai nuogas. Negana to, mano vyriškumas visai netinkamu laiku prabunda. Nors lįsk skradžiai žeme iš nepatogios situacijos. Visa laime kad netoli, ant lovos galo pamatau savo drabužius, o tarp jų savo trumpikes. Viena ranka prisidengęs savo pasididžiavimą kiek įmanoma, nuropoju prie savo drabužiu, kas moteris dar labiau prajuokina. Mano lova gana didele. Ja pasidariau beveik dviejų metru pločio ir dviejų su puse ilgio. Tokios didelės lovos prireikė, nes kartais pas mane į ja įsiropšdavo ir laukiniai žvėris, kai dar nebuvo iki galo pastatytas namas. Dabar to jau nebūna. Pagaliau pasiekęs drabužius apsirengiau.
- Be reikalo gėdijatės savo nuogumo prieš mus. – baigus juoktis į mane kreipėsi mergina. - Jus mane matėte ir lietėte visai nuoga, aš dariau ta pati su jumis. Jus nepasinaudojote mano padėtimi ir aš atsiligindama nepasinaudojau jūsų padėtimi. Nors tiesa pasakius susilaikyti buvo sunku. - Ji priropoja lova arčiau manęs ir atsistojus šalia ir pasilenkia visai man prie ausies. Pajuntu kaip šiltas oras iš jos švelniu lupu suvirpina mano ausi.
- Mano vardas Taja. Dabar aš esu jūsų moteris. Su manimi galite daryti ką norite.
    Atsitraukiu nuo jos. Mane užplūsta geismas. Pajuntu tarsi nuo jos kūno kažkokia energija pradeda žadinti mano vyriškumą. Gyliai įkvėpiu orą kad nusiraminti ir žengiu prie jos. Apkabinu per liemenį ir palinkstu prie jos ausies ir vos girdimai sukuždu.
- Aš Gintaras. Esu tavo vyras, tik su manimi nedaryk to ko aš nenorėčiau. 
Senoji moteris besišypsodama, paduoda man dubeni, kuri kažkada materializavau. Jame pamačiau gulinčius stambiai supjaustytas daržovės ir kažkokias man nežinomas žolelės. Pasinaudodamas kad burna užimta kramtymui ir nereikia kalbėti, susimasčiau:  Girios gyvūnija dabar užsiėmusi pasiruošimais žiemai. Tad jie retai bus mano namuose. Kiek supratau iš Eolos pasakojimo, žiemos čia būna gana šaltos ir ilgos. Todėl reikia kuo greičiau pasveikti ir paruošti daugiau malku tam etapui. Nes nei vienas iš mūsų neturime šiltu rūbų. Galėčiau sukurti reikiamus rūbus, bet tai gali turėti rimtas pasekmes. Kol kas esu ramus, kad naujos žaizdos neatsivers, nes kad pasiekčiau nauja kūrimo lygi, man reikėtu gerokai pasistengti. Galėčiau neskubėti, bet aplinkybės to neleidžia. Man jau dabar baisu įsivaizduoti, kokios bus pasekmės pasiekus nauja kūrimo etapą. Pagal mano paskaičiavimus tik už gero pusmečio, jeigu toliau kursiu tokiu tempu, pasieksiu aukštesni etapą ir tik tada atsivers naujos žaizdos. Tuo pačiu, atsivers ir galimybe materializuoti plieninius daiktus. O dar vėliau mane laukia plieniniu, plastmasės ir angliapluošto medžiagų eros. Net nežinau ar aš išgyvensiu pasiekęs tokius paskutinius etapus. Kol kas galiu materializuoti paprastas natūralias medžiagas, kaip pavyzdžiui iš maisto srities mėsos ir žuvies žaliavas. Tai pat visos vaisiu rūšis. Pieną materializuoti man leidžiama, bet kad galėčiau materializuoti jo produktus, man dar reikia papildomu tašku. Kiek mačiau trečia akimi savo statistika, tai nusiraminti dėl žaizdų tikrai nereikėtu, nes man palaipsniui atsidarant kitom materializacijos šakom atsivers naujos kruvinos žaizdos ir gal būt prasidės kokie kiti skausmai. Todėl pirmiausiai reikės pasiruošti kuo daugiau bintu ir dezinfekcijos priemonių. Nuskausminančius irgi būtu gerai išrasti, bet kol kas nepakrausiu save papildomais taškais. Kol galiu iškęsti skausmą, tol apsiesiu be jų. O dabar man reikia užsiimti darbais kuriuos negalėjau atlikti iki šiol. Tik įdomu, kiek tašku gausiu galėdamas materializuoti geležinius daiktus? Nes būtent man tokia materializacija dabar atsivėrė. Gal tai priklauso nuo sukuriamo daikto svorio ir kiekio? Reikės patikrinti.
  Baigęs mąstyti ir tuo pačiu kramtyti, padaviau tuščia dubeni atgal moteriai.
- Ačiu. Buvo skanu. – Mintyse pagalvojau kad kažkaip dėl to kad buvau įsigilinęs į savo mintis, net nepajutau skonio to ką valgiau.
- Mergaite tu valgysi daržoves, ar ji savo gražiosiomis akelėmis? – pašmaikštavo pagyvenusi moteris.
  Mergina nuraudo ir atsitraukusi nuo manęs paėmė dubeni iš senosios rankų. Padėjo ji ant lovos ir parodžius man liežuvi, pradėjo apsirenginėti kombinezonu, kuri aš jai materializavau. Užsidėjo batus ir tik tada paėmė dubeni daržovių. Su palengvėjimu atsidusau. Nors mes su ja ir tapome labai artimi, bet didesnio artumo mums nevalia turėti. Tikrai tam dar ne laikas ir ne vieta. Senoji klausiamai žvelgė į mane.
-Kažką norite manęs paklausti geroji moteriškė?
Moteris linktelėjo galva.
-Neklausiu koks jūsų vardas, nes tikra vardą gali žinoti tik tas kuris sutinka būti sutuoktiniu. Kitiems nedera jo žinoti. Paprastai naudojame vieša vardą. Antra kaip jus ta darote, trečia, ką galvojate toliau daryti?
Nusijuokiau.
-Tada jums savo tikro vardo nesakysiu. Man kol kas užtenka jos. – Galva parodžiau į Taja, kuri nuraudo. - Kaip ta darau yra paslaptys ir man pačiam. Žaizdos atsiranda kiekviena syki kai paslaptis tampa didesnė. Planuoju į nieką nežiūrint toliau ruoštis žiemai ir padėti jai – pirštu parodau į mergina – kaip čia pasakius... – trumpam nutylu – emm, daugiau atverti tas savybes kurios jai atsivėrė.
- Kodėl jus manote, kad tik jus galite padėti jai jas atverti? Man atrodo, mano šalyje jai bus geriau ir jums nereikės kentėti dėl jos nauju pasiekimu. Juo labiau kad jus esate vyras ir galite pasinaudoti jos tyrumu.
Pradėjau juoktis. Išgirdau kaip ir mergina susijuokė atidžiai mus besiklausianti.
- Ką jus kalbate? Greičiau man reikėtu rūpintis savo nekaltybės išsaugojimu, nei jos. Juo labiau kad ji tapo mano palydovė mūsų abiejų sutikimu. Aišku labai yra svarbu kad ji išliktu tyra, nepaliesta vyro, jus suprantate apie ką aš kalbu? Negi nematėte kaip mes dabar tarpusavi esame susiję? – surimtėjęs klausiamai pažvelgiau į moterį.
Ta linktelėjo galva. Jos veide pasirodė vos pastebima šelmiška šypsena. Mane truputi užgavo ta jos šypsena.
-Be to. Ar jūsų šalyje yra žmonės kurie nusimanytu tokiuose reikaluose kaip geriau vystyti vienokias ar kitokias galias nekaltuose merginuose? Ar jus turite tokios patirties?
Moteris trumpam susimastė ir papurtė galvą.
-  Bet pas mus išmintingos moterys ir jos kažką sugalvos.
- Kažką, tai ne - atsakymas. Kažką galima padaryti ir krūmuose kai niekas nemato. O čia labai rimtas dalykas. Nuo to priklauso visos jūsų žmonių civilizacijos šviesi ateitis. Ar jus pasirengusios priimti atsakomybe, jeigu dėl jūsų „kažką“ ji bus prarasta amžiams? Ar kuri nors moteris ar mergina sutiks priimti visus kūno sužalojimus vietoje nepažystamos ir svetimos jai merginos? – „Suprantu kad persūdau, ir niekas negalės to perimti, bet nevalia kad tai būtu žinoma. Juo labiau kad baisiai nesinori prarasti taip greitai Tajos išleidžiant į tolima man nežinoma, nors girdėta šalį. „
Senoji moteris tylėdama išklauso mano žodžius ir nuleidžia galvą. Pakimba nejauki tylos minutė. Senutė pakelia galva ir drąsiai pasitinka mano žvilgsni. Jos dideliuose žaliose akyse matau ryžtą.
- Gerai. Aš prisiimu visa atsakomybe palikdama ja jums. Nes kaip matau jus kur kas brandesnės dvasios, nei dauguma tu vyru, kuriuos man teko sutikti savo gyvenime. Tik negalvokite kad jus, kaip Aukščiausias galite spręsti kitu likimus, net jeigu ir turite malone deivės drakonės akyse. Tegul pati mergina nusprendžia ar liks su jumis, ar išskris į mūsų šali, kur ja bus pasirūpinta taip kaip jūs vyrai nesuprantate, kaip reikia rūpintis moterimi.
Šyptelėjau.
- Ar iki šiol aš nederamai ja rūpinausi, kad tokie priekaištai yra mano adresu?
-Adresu? Ką reiškia tas žodis? Tiek to. O kuom jus labai ja rūpinotės, kai pats gulėjote be sąmonės?
- Kaja! - Sušuko mergina iki šiol tyliai besiklausianti. – O kuris vyras, iš jūsų visu žinomu, gali priimti visas mano žaizdas ir sumušimus ant savo kūno? Kuris vyras nepasinaudos mano būkle kai buvau bejėgė ir paskui nenusigręš? Kuris vyras rūpinsis manimi tarsi bučiau jo brangi sesuo, net rizikuodamas savo sveikata ar net gyvybe? Ir jus dar sakote kad jis manimi nesirūpina. Tegul ir būna jūsų šalis pati nuostabiausia moterims, bet aš jo ne už ką nepaliksiu. Mus sujungė ne tik likimas, bet ir pati deivė drakonė. Ji mane patikėjo jam. Tai kaip jus drįstate, mane atimti iš jo? Negi jus einate prieš deivės drakone valia?
Netekęs žado klausiausi Tajos ugningos kalbos.
- Mergytė tiesa sako. – staiga už nugaros pasigirdo man gerai pažystamas balsas. Drakonė Eola įkišo savo galva pro duris.
- Eola! – sušukau džiaugsmingai ir pasisukęs ant kulno kaip vijurkas pripuoliau ir apkabinau jos kaklą.
- Kaip aš tavęs pasiilgau gražuole tu mano. Ar tau viskas gerai?
Drakonė nusijuokė.
- Man dabar labai ant širdžių palengvėjo, kad vėl atgavai sveikata.
- Žinau kad labai pergyvenai dėl manęs. Kaip per rūką mačiau kai buvau beveik be sąmonės. – Paglosčiau jai snuki palei nasrus. Eola vėl sumurkė kaip soti katė. Mečiau aki į moteris. Abi vėl klūpėjo, nusilenkusios iki žemės savo deivei.
- Tebūnie būna taip kaip nuspręs mūsų valdovė. – pareiškia senoji moteris nepakeldama galvos.
- Mano likimas supintas su Gintaro likimu, o jo su mano ir ta merginą. Nieko čia nepadarysi. Kaip negalima jo atskirti nuo manęs, taip ir jos negalima atskirti  nuo jo. – didingu balsu savo nuosprendi paskelbia Eola. – O ką tu nori už pagalba man? – kreipėsi ji į senąja Kaja.
- Man yra didžiulė garbe ir laimė tarnauti ir viskuo padėti mūsų išmintingajai deivei. – atsakė moteris nepakeldama galvos.
- Tebūnie taip. O dabar ruoškis kelionei. Tave pargabensiu atgal į tavo šalį.
Tai pasakius Eola pasitraukė atgal į savo olą. Aš nuskubėjau jai iš paskos. Nes spėju mano išmanusis telefonas per visa ta laika numirė nepakraunamas. O pasikrauti gali tik pas Eola oloje. Netrukus atėjo ten ir senoji Kaja. Per ta laika kol jos nebuvo, drakone prarijo kažkiek aukso ir spėjo man vėl lyžtelti veidą kai priėjau arčiau jos.
Susijuokiau.
- Ale tau ir patinka bučiuotis.
- Patinka – linktelėjo Eola galva ir pridėjo: – Su tavimi.
Mus besijuokiančius ir pamatė senoji Kaja. Priėjo prie manęs,  priklaupė ant vieno kelio ir nuleido savo žila galvą.
-Nuo šiol jus busite mūsų šalyje laikomas pusdieviu iš žmonių tarpo. Tikiuosi mūsų deivė pritars mums?
-Pasakysiu tau mano ištikimoji tarnaitė. Jis daugiau nei pusdievis, jis paskutinė visu mūsų drakonu viltis, atsiustas iš žvaigždžių Aukščiausiojo paliepimu. Visos jo kančios kurias regėjai jame ir ant jo kūno yra vardan visu mūsų išsigelbėjimo ir klestėjimo. Nei vienam nelinkėčiau tokio likimo kuris kliuvo jam. Bet tegul tai būna didžioji paslaptis kuria patikiu tau. Nuo šiol turite sukurti šventykla ir melstis kad viena diena mes jus aplankytume. O dabar į kelione.
    Senoji Kaja griuvo paslika prieš mane ištiesus į prieki rankas. Mane sukrėtė Eolos žodžiai ir Kajos elgęsis. Su nuostaba pažvelgiau į drakone. Man galvoje gimė klausimas: iš kur po galais, ji viska žino?? Stengiausi jai to nepasakoti kad nesureikšminti savęs. O dabar gaunasi kad ne tik ji viska žino, bet ir tai perdavė nekaltu mergeliu šalies gydovei. Susigėdau kad mane taip išaukštino. O juk man duota misija būti tarnu visai žmonių ir drakonu civilizacijoms. Žengiau prie senosios Kajos, ir paėmęs ja už ranku pakėliau. Paskui pasilenkiau ir pabučiavau jos rankas. Senutė sudrebėjo visu kūnu, jos veide pasirodė didžiulė nuostaba.
-Jeigu ne tos rankos, nežinau ar aš bučiau gyvųjų pasaulyje ir galėčiau įvykdyti kas man lemta. Todėl dėkoju jums kad padėjote man sunkia valanda. Kaip pasakė vienas išminčius:  Žmogaus gyvenimas - tai kelionė jūra į save, tai savęs pažinimas. Žmogaus gyvenimas amžinybės mastu - laivas bekraštėje jūroje, kuriuo plaukdamas žmogus nežino, kas jo laukia už horizonto, už regėjimo ribos, tačiau suvokia, kad jo laivas visada pasieks paskutinį - mirties - uostą. Todėl linkiu jums atrasti savęs pažinimą.
  Man kalbant, moters dideliuose žaliose akyse pasirodė ašaros. Ji vėl suklūpo ant keliu.
-Nuo šiol laikykite mane savo nuolankia tarnaite, kuri jums bus ištikima kūnu ir dvasia, laukdama kol vėl mūsų keliai susitiks kaip du laivai jūroje. Mano tikras vardas Ramajana.
Pakėliau moterį ant kojų ir apkabinau. Pajutau kaip per jos kūną tarsi pratekėjo stipri energija išsiliejusi iš manęs. Ji visa suvirpėjo ir apkabino mane. Pastovėjusi pora akimirkų paleido mane iš savo glėbio ir pasisuko į Eola ir priklaupė ant vieno kelio.
- Aš pasirengusi bet kokia kelionei.
Drakonė pritariamai linktelėjo jai ir mirktelėjo man. Pritūpė ir ištiesė sparną ant žemės. Kaja, tikroji Ramajana, mikliai užsiropštė ant drakonės nugaros, tarsi visa gyvenimą būtu ta dariusi. Nustebęs tik pakraipiau galvą. Eola apsisuko vietoje ir mostelėjusi sparnais išskrido iš olos. Man taip ir liko mįslė, kaip ji sugeba skristi koridoriumi? Nes ten net sparnu normaliai negali išskleisti. Palaukiau kol pasikrovė išmanusis ir pasukau atgal į savo namus. Juose radau deganti židinį ir nuoga Taja ant mūsu lovos liepsnojančiomis akimis. Pasimečiau. Man iškilo dilema. Kaip išvengti per daug artimo kontakto neįžeidžiant jos jausmų.
- Aš viska girdėjau ką deivė Eola apie jus sakė. Ir jeigu norite kad tai laikyčiau paslaptyje, turite su manimi sueiti. Juo labiau kad taip mes dar labiau sustiprinsime tarpusavio ryši ir labiau atsiskleis mano galios, apie kurias jus kalbėjote.
Atsidusau. Na ir pakliuvau. Pradėjau sukti galva kaip išsisukti iš tos negeros situacijos.
-Taja. – Pradėjau atsargiai. – Tu man tikrai labai patinki ir aš neatsisakyčiau tavo norui tada, kai tu jau būsi mano padedama pasiekusi reikiama savo sugebėjimu lygi. O kol kas su tavimi eiti į sueiti būtu neišmintinga. Nes jeigu taip įvyks tu niekada nepasieksi savo pilnos galios atsiskleidimo, o aš galiu prarasti net gyvybe, jeigu dabar taip pasielgsiu su tavimi. Tokia Aukščiausiojo valia. Tai ar tu tikrai trokšti dėl dabartinės aistros pražudyti save ir mane? Juo labiau kad tarp mūsų ir taip toks ryšis, kokio tu neturėsi su jokiu vyru. Nuo dabar jeigu su manimi kas nors atsitiks gero, tu sužinosi pirma. O jeigu tave kas nors nuliūdins, aš priimsiu tavo liūdesį. Dalinkimės ir palaikykime vienas kita, džiaugsme ir varge. Aš norėčiau kad mes būtume tokia pora. Pažadu, tu niekada nepasigailėsi kad pasirinkai mane.
    Man kalbant merginos akys pradžioje dar labiau užsiliepsnojo aistra, o kai paminėjau pasekmes, juose pasirodė pykčio liepsna kuria pakeitė liūdėsis. Man baigiant kalbėti jos tapo pilnos džiaugsmo.
- Tai mokinkite mane viskuo, ką paskaitysite turiu žinoti. Pasistengsiu suvaldyti savo aistra, kad nepakenkti mums abejiems.
Pritardamas linktelėjau jai galva. Pasisukau prie plytos norėdamas užkaisti kmynu arbatos, nepamatęs plykstelėjusia šelmiška ugnį jos akyse.