išplėštai sielai

mirę paukščiai
keliauja
į šaltus kraštus

paliūdės ir pamirš
kad daugiau nebegrįš
kur priklauso


sako
svetimo skausmo
nebūna
bet kraujuojanti saulė
nešildo žaizdų –
ji tik leidžiasi
gęsta

sako
skrynios auksinės –
kol jose yra aukso
išplėštos – bevertės –
be skliauto – dangus irgi mirė

tada verkiantys vagys
atradę sparnus
bando skristi
ir dūžta – dangus irgi mirė

be tikėjimo
žūsta žmogus

nota bene