Senis

Ir nuplaukė senis per smėlį
Aplinkui driežai vorai ir saulės spinduliai
Kiekviena smiltis lyg senio ląstelė
Kiekviena ašara prilygsta fontanui
Aplinkui tyla kokios niekur kitur nėra
Ir kopia senis į kopą

Kaip sizifas neša jis rojų
Kaip sizifas nekenčia jis pokštų
Kojos lyg dvi anglies kreidelės
Po savimi ant smėlio palieka jos raštą -
Aš buvau ir būsiu čia

Atmintyje iškyla peizažas
Degantis senas namas ant kalno
Viskas baigta galvoja senis
Viskas baigėsi dar prieš prasidedant
Ir šaukia jis į dievą -
Kodėl leidai tam įvykti

Dykumoje išbuvo keletą metų
Beliko vien oda ir kaulai
Smėlis išplukdė kūną ant kranto
Pribėgęs vaikas baksnojo lazdele
Ir mumija pakilo į dangų

Nuo to laiko atsirado nauja žvaigždė
Švytėjo ji stipriau už saulę
Senis surado save ir tai ką prarado
Ir nuo tada visi žinojo
Pabaigos nėra nes yra pradžia
Jis visada buvo ir bus čia