New Orleans. Pusryčiai su Jakobu

Tylus bičių dūzgimas susilieja su
Medumi - - -
Rytas.
Šiek tiek po aštuonių
Anksti.
Rožių žiedlapiais nuklotos grindys, komoda ir porceliano lėkštės.
Kvepia pipirų juodumu.
Ji nekentė raudonos splavos, o jis - Mocarto ir klavesinų - - -
Tobula.
Kas pusryčiams?
Avietės ir grietinėlė - - -
Puodelis juodos arbatos.
Jis tyli ir stebi išprotėjusį miestą
Kartais žvilgteli į jos pėdų nuogumą,
Kai ji staiga pakyla nuo kėdės
Užkliudo rododendrą,
Kuris krisdamas iš septinto aukšto
Garsiai spygteli iš laimės
Ir nukrenta tiesiai prieš
Sokrato užuolaidų krautvėlę.
Basomis kojomis ji lengvai užlipa ant stalo
Per krakmolu kvepiančią staltiesę
Ir grafiną su apelsinų sultimis
Per avietes
Ir porceliano servizą
Per jo ir savo tikėjimą stebuklais
- Ar galėčiau įdėti cukraus į tavo arbatą?
Jis pritariamai linkteli galva ir sugauna trupinėlį jos kvapo - - -
Lotosas.
Lygiai penki šaukšteliai cukraus
Palengva skęsta jo arbatoje - - -
Kaip skęsta aviečių gabaliukai jos rožinės suknelės klostėse - - -
- And I will always love you. Cypauja patefonas už sienos.
Staiga jis pradeda juoktis
Ir tai pravirkdo nežydintį citrinmedį terasoje,
O jos sniego baltumo skruostai parausta.
Ji nukrenta tiesiai prie jo pečių
Ir tirpsta - - -
Palengva - - -
Saldu?
Jos kvepalų aštrumas geriasi į jo marškinius,
O jos cukruotais pirštais
Tipena boružės, išsiilgusios to saldumo ir jausmo
Nes ramunės nužydėjo, o kaštonai šiemet paaugs tik per colį.
Girdėti juokas vaikų
Iš Banginių salos, kurį nustelbia tik
Banginiai - - -
Per gražu?
Taip!
Nes iš tikro čia niekas nemyli
Niekas nesaldo arbatos
Niekas nesijuokia, neverkia ir neskuba - - -
Nelaimingas tobulas gyvenimas!
Sokratas nieko neišmano apie užuolaidas,
O rododendrai iš tikro nėra laimingi.
Citrinmedžiai žydi ryškiai raudonai,
O reklaminiai stendai stebi pirkėjus ir persekioja neperkančius.
Vaikai niekada nemylėjo lietaus ir tegul tai nebuvo rytas - - -
Ir tegu ji viską tik suspnavo - - -
Tarkim nebuvo nei lotoso, nei aviečių, nei baltumo, nei patefono,
Nes ji niekada negalėtų nusiauti batelių jo akivaizdoje
Ji niekada nedėtų cukraus su pirštais į jo arbatą
O stalais vaikšto nebent tik cirke
Tobula - - -


Ji nepažinojo Jakobo
Tik rytais terasoje girdėdavo jo alsavimą
Tik jautė jo buvimą - - -