Monologas dviems. Tilto memuarai.

Sekundė prieš nubundant
tris varinius žalčius delnuose slėpei
nosies galiuku mano antakius šukuodavai
mano lūpose lietaus ieškojai
(mano) kaltę užglostydamas

- - - - - - - - - -

Trys mintys prieš (akis) užmerkiant
ilgesį panarinęs
metalinį tikėjimą lytėjai
kojų pirštus
parietęs

Ar dar meni žemės skonį?
Suskirdusiais tarpupirščiais
sėmei su tilto žvyru
maišytą
kramtei lietaus
ieškodamas

Tolygus kvėpavimas į
metalo šaltį
lietaus išpėduotų turėklų
pro sukąstus dantis
pro sušalusias lūpas.
Balta dvejonė sapne-
laikei, kol ištirpo.
Tikėjai.

O kaip stikliniais pečiais
lietus varvėjo - - -
Sulaikęs kvapą klausei,
kaip šikšnosparniai
odinėm skiautėm
suplaka
basas kojas kapodami

Girdėjai?
Skaudėjo.
Naktis lietaus negailėjo.

Ir šaukė aklas praeivis
kūno vielą plėšdamas
melsvėjančioj nakty
iš lėto tirpdamas.
Ir šaipėsi žuvėdros
juodą vandenį išklykdamos
trupinių žemyn smigdamos
niekad nebepakilusios

O tu lietaus ieškosi
jam lašant į nekantrų vyzdį
išbluksi...
susiliesi su oru...
pranyksi, mano žvilgsnį
migdydamas.
Tik vienas kaltas žodis
iš mirties
- paspruks –
kai metalinį tikėjimą lytėsi
kojų pirštus
parietęs


Tu niekada nerasi lietaus
kurį aš paslėpiau savo akių
kampučiuose





Skiriu draugui, kuris, kartu su žuvėdrom, rudens naktį nuo Palangos tilto i juodą vandenį lietum išlijo.