Ir tu netobula...

man regis,
jūra jau rami –
nemėtai akmenėlių nei monetų
ir nepavydi tiems,
kuriems tik pinigų
šiandien užtenka.

Už tai padovanoju tau
karolius gintaro,
kuris užlygina
krūtinkaulio duobutę,
tiesiai po kaklu,
ir švelniai įsirėmina
tarp pieniškų kalvų.

Iš pieno plaukia kopos
Mėnulio baltumu.
Ant mano delno
Tyliai rausta žemuogės.
Vanilinių ledų nuo seno tilto polio?
Gerai, kad su manim
Nešalta. 

Žiūriu į dovaną –
Skaidrius karolius.
Suvėręs juos
Braidžiau
Tarp polių,
Senų, patręšusių,
Ir vieną gan nesunkiai
Išsiroviau.
Galvoju:
Sau – į dešinę akį,
Kad krislo
Tavo kairėje
Nepastebėčiau.

Bet ne kiklopas aš,
kad taip “aš pats”
sau akį paaukočiau.
Tad rąstą švyst,
kaip pagaliuką nuo ledų,
į laužą įmontuoju.

Lai būna švyturys,
kai tu kažkur šalia...