***

PAUKŠTIS

Kartą pabandžiau sugauti mažą paukštelį, tokį šviesiai mėlyną, kaip padangių vėduoklė. Nepavyko, nuskrido aukštyn, užsuko už daugiabučio kampo. Nuėjau ir aš ten, neprarasdamas vilties. Tenai, prie laiptinės durų, klūpėjo sena moteriškė - gal meldėsi, gal trynė sustingusias nuo mėšlungio blauzdas, gal dar kažką darė. Kitur, prie apynaujos mašinos, jaunas vaikinas kalbėjosi telefonu, nerimastingai sukosi aplink savo ašį. Tuomet pamačiau medį, ant kurio šakos tupėjo mano laimės paukštis. Iš kažkelinto karto normaliai pavyko sušvilpti, paukšteliui tas nė motais, bet pastebėjau kaip atsistojo senoji moteriškė ir nustojo suktis vaikinas - abu sužiūro į mane. Aš tai į vieną, tai į kitą, tai į vieną, tai į kitą, tada į medį, o ten to paukštelio nebėra. Taip ir nesupratau, ar jis mane išgirdo ir išsigando, ar pastebėjo, kad nerodau jam per daug dėmesio ir išskrido kitur laimės ieškoti. Mano laimės paukštis išskrido kitur laimės ieškoti. Ar man dabar verkti ar juoktis? Ar mano laimė dabar verkia ar juokiasi? Palikau abu žmones, keistai į mane žiūrinčius, nupėdinau iki siauros gatvelės, palaukiau kol važiuos mašina ir palindau po jos ratais. Virš mano kūno suplevėsavo kažkas mažo ir mėlyno.


PASIDIDŽIAVIMAS

Pirtelėje mūsų daug, vos telpame. Nuo kūnų masės negali normaliai įšilti, galvojame katram reik išeiti, pasiaukoti. Atsistoja stambiausias, sako aš būsiu tas, mažiausiai man šalta, išgyvensiu ir be to. Gerai, eik, atsakome. Bet situacija negerėja, vėl svarstome kieno šį kartą eilė. Atsistoja kariuomenės būrio vadas, sako mano kūnas treniruotas, išgyvensiu laukymėje. Gerai, eik, atsakome. Situacija pagerėja, bet dar ne tas. Atsistoja didžiausio pasididžiavimo savininkas, sako... Mes sakome, viskas aišku, tu tik eik nekalbėjęs. Tuomet vienas iš pasilikusiųjų pila ant akmenų vandenį, gerai garuoja, darosi šilta, karšta, labai karšta. Tuomet vienas sako, kad gal pakviečiam kitus, kam ten jiems šalti. Gerai, sakome, kviesk, tik nekviesk to su... pats žinai, nuotaiką gadina čia būdamas, kad jį kur.


KATINAS

Žiūrėdamas į savo katino žalias akis, matau kaip jis džiaugiasi mane matydamas. O kodėl nesidžiaugti, kai aš jam duodu maistą ir kartais pažaidžiu su juo? Kartais jo akys būna apsiblaususios, tuomet jam yra kažkas blogai su sveikata, tada aš jį vežu ten kur jam pasidarys geriau. Kartais jis į mane nežiūri, nors man tuo metu to labai reikia, tuomet aš sėdžiu liūdnas, bet po kurio laiko jis ateina ir užlipa man ant kelių, brauko nosyte mano veidą. Kartais aš ji nuveju nuo virtuvės stalo, kur yra padėtas maistas, kartais nuo kitų vietų, kur jam negalima, tada jis į mane keistai žiūri, lyg ir laimingas, kad atkreipiau į jį dėmesį, bet ir sutrikęs, kad ant jo šaukiu. Kartais pamatau jo akis, kai jis daro reikalą savo tualete, tuomet jis greitai nusuka akis į šoną, tada man pasidaro juokinga. Kartais pagalvoju, kad ateis laikas, kai mūsų akys susidurs paskutinį kartą, kokios tada bus mūsų akys, ar jos pajėgs pasakyti viską kas tuo metu gulės ir spaus mūsų širdis? Šiuo metu jo akys blizga iš laimės ir norėčiau, kad tai niekad nesibaigtų.


SUKNELĖ

Avių kaimenė gainiojasi po pievą, dantimis ravi minkštą žolę, karpo ausimis orą, spokso sau po kojomis. Piemuo šalia, ant didelio akmens, šildosi prieš neuždengtą saulę. Jis galvoja apie vieną kaimo merginą, kuri jam krito į akį. Bet jis tik piemuo, o ji - stambaus ūkininko duktė. Įsivaizduoja kaip su ja pasisveikina, nuima nuo savo riebaluotų plaukų šiaudinę skrybėlę, o ji net neatsisukusi į jį nužingsniuoja su savo peršviečiama vasariška suknele, pro kurią jis mato jos liauną kūnelį. Kodėl jo vaizduotė rodo jam tikrovę, kai galėtų rodyti pasakiškus vaizdus? Kodėl tarp jų nieko negali gautis? Gali, bet ne čia ir ne dabar, ne šitame gyvenime, net jo vaizduotė jo nebando apgauti, ant tiek skaudu būtų prasimanyti nebūtus dalykus. Jam susuką pilvą, nueina už krūmų atlikti reikalą. Tuomet sugrįžęs suskaičiuoja avis, vienos trūksta. Eina jos ieškoti, beidamas link miškelio pamato savo svajonių mergaitę, kuri glosto jo ieškomą gyvūną. Prieina prie jos, nusiima skrybėlę, pasisveikina. Ji atsisuką į jį, su abejinga veido išraiška vos palenkia savo garbanotą galvutę ir iš lėto nueina miško takeliu į kaimą. Saulės zuikučiai žaidžia ant jos baltos suknelės. Piemuo su avimi grįžta į kaimenę. Atsisėda ant savojo akmens. Jo vaizduotė tuščia kaip ką tik matyta balta suknelė.