Gaisras parduotuvėje*

-*Jautrius gyvenimo skersvėjams asmenis prašau neskaityti.

Virtuvės lubos rasoja nuo garų. Langas praviras, o lauke žiema, šalta, todėl garai atrodo galingai.
Aš sėdžiu prie stalo. Netoli manęs viryklė su dviem puodais, kurie net šniokščia. Juose per du pirštus įpilta vandens. Gan seniai supratau, kad jis užvirė ir verda jau kokias aštuonias valandas.
Mama vis ateina, pasemia puodelį vandens iš kibiro ir supila pusę į vieną, pusę į kitą puodą. Viskas nutyla, garas nurimsta, bet nespėjus nė mirktelt, vanduo vėl pasieka ribą "100", o po to tik garais, garais bloškiasi į lubas.
Liepsna nedidelė. Tiesą sakant, jos visai nėra, todėl aš nežinai kodėl puodai verda. Tuomet iškart kyla daug klausimų. Ar jie virs, jei aš išeisiu iš virtuvės? Kodėl mama nepasūdo vandens? Na, čia tik du pavyzdiniai klausimai, bet įsivažiavus nebūtų galo.
Kol vanduo verda, aš negaliu valgyti. Reikia palaukti kol išvirs. Bet kaip aš valgysiu, jei puoduose tik paprastas vanduo, ir tas verda be liepsnos, versdamas prakaituoti virtuvės lubas?
Laukimo nuotaiką staiga išblaško virtos ispaniškos jautienos kvapas.
Nedrąsiai, kiek varžydamasis įkvepiu. Tikrai. Kone Andalūzijos saulė danguje sušvinta, kai įtrauki į plaučius tą kvapą... Kaip įniršęs bulius ima šnopuoti mano pilvas, alkis skausmingai it rago smaigas perrėžia skrandį ir nupurto nugarą...
  - To – rea – dor!.. To – rea – dor!..
  - Ir vėl ta erzinanti, bjauriai garsi kaimyno telefono melodija. Visa laiptinė skamba! Net smilkinius pergręžia.  Bize turbūt grabe apsiverstų išgirdęs, ką tie elektromonteriai padarė su jo “Karmen”...
  - Tikriausiai, mama, tikriausiai... – aš tik liūdnai šypteliu.
Girdžiu, kaip kaimynas pasuka raktą ir įsigrūda į savo butą. Karmen prikanda liežuvį ir nutyla. Kaimynas skubiai trinkteli duris ir įkiša raktą dabar jau iš vidaus. Ispaniškos jautienos kvapas dingsta, lyg jo nė nebūtų buvę.
Net sunku įsivaizduoti, kiek keistų žmonių gyvena aplink.
Mama paprašė pabūti virtuvėje dar dvi valandas, nes ji susirengė eiti į parduotuvę pirkti vištų odelių ir kitokių atraižų mūsų šuniui. Mes šuns niekada neturėjome ir aš sutikau. Kol mama buvo išėjusi, visiškai nieko nenutiko. Ji grįžo be odelių ir mėsgalių. Atidarė duris, tada truktelėjo skersvėjis, todėl mama vos spėjo sulaikyti iš rankų slystančią rankeną. Dar kiek, ir būčiau likęs našlaitis, nes nublokštą kur nors laiptinės kampe mamą būtų buvę gan sunku aptikti. Juk mes namie neturime specialios gelbėtojų įrangos aptikti mamoms.
Parduotuvę prieš geras dvi savaites nusiaubė gaisras. Liepsna kilo nežinia iš kur. Todėl mama negalėjo nupirkti, ką buvo numačiusi.