Kurtizanė

Ji moka gracingai
bučiuoti.
Elegantiškai išriečia nugarą
prikimusiu balsu marina maldą
užsimerkusi orą
iškvepia.

Sugrūdusi pirštus į
gerklę, širdį
išlupa

(šilta dar)

Purvinais delnais glosto
panagėse skausmą
išauginus.
Mažais kumštukais
sutrupina stiklą, kuriame
atsispindėjo tūkstančiai
savęs

Kelia rankas į viršų
(užmerkti)
pasislėpti nuo aitrios šviesos.
Delnais akis liečia
ir tūkstančiai savęs
į sielą
sminga

- slyst –
peilio ašmenimis per liežuvį
kad nė garso
nebūtų

[Ir „dievas“ buvo pirmas tavo žodis
bet dievas žino, ką po to
veikei... ]

Nučiupinėtomis ugnim akių
aklo ilgėjimos pašėlo.
Pašiurpusios nakties minutės
(vynu svaigintos)
begėdiškai nuodėmes
skaičiavo

vinimis iškalė į
gyvą

Ir tūkstančiai savęs
iš po raudono sijono
išdalyti.
Grafitinėmis smailėmis
išpaišyti siluetai
- aštrūs –

Ir pro iššieptus tarpdančius
į gerklas ji
pirštus kišo
balso stygas virpino
suplėkusias

(lopšinė išdainuota)

  __________

Ji moka švelnumu
tirpdyti.
Į grakštų liemenį įrėmusi
stiklų išpjaustytą save
sviedžia širdį
iš po raudono sijono
tau į glėbį.

- Išbučiuok -