Kapinės

Atsimerkiu.
Apsidairau.
Kodėl nėra nieko naujo?
Nežinau...

- Ko norėsi šiandien? - paklausia eilinį kartą išsiviepusi mama.
- Norėsiu kraujo.. Šviežio. Prašyčiau su šiaudeliu. - mama šypteli. - Ačiū.
Jai jau neberūpi mano tokie žodžiai.. Kartais aš kalbu rimtai... Taip pat ir šiuo atveju.
Ant stalo pamatau konservantų "kepalą"... Blynai. Nekenčiu jų... Kvailai atrodantys daiktai...
Išeinu.

Lauke pučia stiprus vėjas. Einu juodas taškelis giliame ir pilkame mieste. Man čia nepatinka... Aišku, mano maršrutas - kapinės. Ten randu viską ko ieškau: ramybė, kažkokia energija ir aš ten jaučiuosi gyva. Nei dabar.

Žengiu pro apsamanojusius paminklus. Trakšt... Apsidairau. Aš ne viena.
- Jūs visi vienodi. - pamatau vieną senutę. - Ateinate čia ir sugriaunate viską kas beliko iš šitų... šitų... - ji parodo ranka į visus paminklus.
- Negaliu būti isimtis? - paklausiu.
- Aišku, kad ne... Jei tikėtum Dievą, nenešiotum šitos pentagramos... - garsiai nuskrido varnos. Pakilo vėjas.
- Įvaizdis - dar ne viskas. - šyptelėjau. - Ko jūs norite? - mano balse turbūt buvo girdėti pasipiktinimas.
- Noriu, kad baigtum su savo draugais savo vadinamus "žaidimus". - senutė vis artėjo. Rankose ji laikė tik grėbliuką. Su tokiu būtų lengva praskelti galvą ar šiaip "sutraumuoti"...
- Nesuprantu. -nusisukau ir pradėjau eiti taip parodydama, kad man visiskai tas pats.
- STOK! - išgirdau griaudžiantį balsą už savęs. Sustojau. Bijojau atsisukti. -KODĖL TAI DAROTE?! - ji artėjo. Pradėjau drebėti. Puikiai žinojau apie ką ji.
- Toks mūsų tikėjimas... - atsisukau. Ji stovėjo prie pat manęs. - Galite atstoti? Atėjau čia tik pailsėti nuo visko...
- Negaliu, mergaite... Mesk tą visą nesąmonę. - ji ėjo artyn. - Tu išvaduosi savo sielą.
Nežinojau ką sakyti... Stojo tyla. Tik girdėjosi varnų karksėjimai...
Nusisukau ir puoliau bėgti...
Ašarų pilnomis akimis bėgau. Nežinau kur. Iš paskos man draikėsi mano juodas paltas ir ilgi plaukai.