***

vakarėjančiame šaltame prieangyje
tarp šlapių dulkių aptrauktų langų
tyliai plevena tiršta raibuliuojanti migla

sklandančios ore masyvios durys
varvančios nuo jų rankenos ir spynos
per suplūktą žemės plutą vedančios
link dangun kylančio nutrūkusio moiros siūlo

apsamanotos pėdos pilnos vidinės ramybės
kaulėti pirštai skaičiuoja kampuoto medžio rieves
užmigęs kvėpavimas prilygstantis atomo skilimui
kaip sapne sutikti svetimi atpažįstami veidai
taip ir čia matau tuščioje nuogybėje sustingusią tave

kai sakei kad daugiau niekados nė už ką ne ne ne ne
nežinojau kad tai buvo mano pilnatvės paskutinė valanda