medaus gatvė

meduota gatvė  šitaip žydi liepos
be sąžinės svaigina sugrąžina
skambėjusį žieduos sonetą
mamos medaus lopšinę

su liepomis ir su gatve suaugusi
tai ko gi vienišumas įsigriaužė
kodėl užmesti ant pečių man skuba
rudens mįslingą rūbą

žinojau kelias trumpas bet trumpėja jis
be sąžinės trumpėja ir suklumpa
apsikabina žingsnį ir taip lėtą ---

tik vieną kart lopšinė
tik vieną kart sonetas