Rodakinos nektarinai

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

Onutė stovėjo prie nektarinais nukrauto prekystalio Kauno Stoties turguje. Iki įlaipinimo į autobusą momento dar buvo likęs gal pusvalandis. Besileidžiančios vėjuotą vakarą saulės spalvos vaisiai traukė akį ir viliojo įsivaizduojamu saldžiu aromatu. Labai seniai, šaltą 1944 - 1945 metų žiemą, toli Sibire, Udmurtijoje, Debiosų vaikų namų koridoriuje, mokytojai dalino vaikams lauknešėlius su paskutiniame Amerikos lietuvių siuntinyje buvusiais džiovintais nektarinais ir šokoladu. Rusų valdžia karo metais netrukdė užsienyje gyvenantiems tautiečiams rūpintis karo nuskriaustais mažaisiais. Tai buvo tarsi sausas davinys. Kitą rytą turėjo prasidėti kelionė namo, atgal į Lietuvą.
- Aš našlaitė. - įžengusi į bendrą grupės mergaičių miegamąjį, tyliai ištarė Onutė. - Mano mamos nerado.
Debiosuose buvo ne tik karo pradžioje iš Lietuvos išvežtieji. Direktorius pastoviai važinėjo po aplinkinius rajonus, ieškojo netekusių tėvų tremtinių vaikų ir gabendavo jos čionai. Išbadėjusius, sudriskusiais rūbais, netekusius vilties ir pastoviai tylinčius arba dėl bet kokio menkniekio pradedančius muštis. Jie taip buvo įpratę vieni išgyventi svetimame krašte, kur niekam nebuvo reikalingi. Todėl tas tvirtinimas, kad aš nesu našlaitis ar našlaitė, kad manęs laukia kažkur ten toli likę tėvai, buvo tarytum išskirtinumo ženklas, keliantis kitiems bedaliams pagarbą ir netgi slaptą pavydą. Daliai mokytojų su direktoriumi nuvykus į Lietuvą ruošti vietas vaikų atvykimui, mus pradėjo pasiekti žinios apie artimuosius.
Į Kauno geležinkelio stotį įvažiuojančio traukinio garsai atitraukė moterį nuo sunkių minčių.
- O juk geležinkelio stotis yra susijusi su vienu iš pačių gražiausių mano gyvenimo atsiminimų. - sau pačiai nusišypsojo Onutė. - Bet tik ne ta, kuri buvo vaikystėje matyta Rusijoje, grįžtant namo.
Pro praviras vagono duris vaikai žvelgė į sniego užklotą aikštę tarp bėgių ir pastatų. Keli padėvėtomis „vatinkomis“ apsirengę senyvi vyrai sunkiai krovė į vežimą lavonus, versdami juos vienas ant kito.
- Čia mirusių traukiniuose kūnai. - mergaitė išgirdo, kaip tyliai pasakė viena mokytoja kitai. - Juos tiesiog išmeta išrengtus iš vagonų jiems riedant prie bėgių arba iškrauna tarpstotėse. Jei mūsų ešalonas kur nors sustos, mes taip krausime mūsų vaikų kūnus. Pasibaigus kurui ir maistui nešildomuose vagonuose ilgai neišlaikysime.
- Direktorius pasakė, kad nestosime. - taip pat tyliai ištarė kita. - Mūsų sąstatas pirmenybinis, juk važiuoja vaikai.
- Jis tik paprastas vaikų namų direktorius. Net ne komunistų partijos narys. Ką jis gali padaryti. Ten toliau, arčiau Lietuvos, viskas sugriauta, keliai užimti kariniais ešalonais. Mes turėsime sustoti.
- Aš tiesiog žinau, kad mes važiuosime toliau, o kariniai stos.
- Dėl to, kad taip pasakė direktorius?
- O jis kada nors pasakė netiesą?
- Tu juk žinai, kad jis slepia pilnametystės sulaukusių berniukų amžių. Juos turėtų paimti į kariuomenę. Direktorius įsivaizduoja, kad yra Dievas, galintis visus apsaugoti. Vieną dieną jį NKVD pasiims.
- Aš nepasakysiu. Tu nepasakysi. O Valerija su Mykolu to nežino. Tegul taip ir lieka. Jis tiesiog taip rūpinasi savo mokiniais. Kitaip nemoka.
- Mokytoja, kai aš numirsiu, nemeskite manęs iš važiuojančio traukinio. - greitai į balso pusę atsigręžusios moterys pamatė už jų stovinčią Onutę.
- Vaike, tu nemirsi. Niekas iš mūsų nemirs. Mes važiuojame namo. Visi kartu. Iki vieno.
Mergaitė pasisuko eiti, tačiau stabtelėjo.
- Jei aš numirsiu, mano paltą ir batus atiduokite mergaitėms. Jie geri. Iš siuntinio. Nereikia, kad svetimi mane išrengtų.

Po kelių dienų Vilniaus geležinkelio stoties perone skambėjo skaitančių atvykusiųjų sąrašus mokytojų balsai.
- Auklėtoja, - Onutė uždususi atsistojo priešais seniai matytą jauną liekną moterį. - Mano pavardės nėra nė viename naujų vaikų namų sąraše. Mano mamos juk nerado. Aš neturiu kur pasidėti. Ką man daryti?
- Eisi su manimi? - pasilenkusi žemyn taip, kad jų akys būtų viename lygyje, ir tiesdama jai ranką ištarė ši.
- Su Jumis? - negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo, paklausė Onutė. - Auklėtoja, Jūs būsite mano mama? Taip paprastai?
- Jei sutinki, būsiu.
  - Tada „Geruliukas“ bus mano tėvu. - pagalvojo mergaitė, žvelgdama į gretimai stovintį jos vyrą, direktorių.
- Eime.
Viskas įvyko taip greitai ir tikrai taip paprastai, kad Onutė susigaudė, kas iš tikro dedasi tik tada, kai vesdami ją už rankos jos mokytojai sparčiai žingsniavo sugriauto miesto gatvėmis į jų naujos šeimos naujus namus. Būtent šią akimirką atėjo suvokimas, kad Debiosų vaikų namai pasibaigė.

- Ne, dėkui, nepirksiu, - atsakydama į pardavėjos klausimą ištarė moteris ir nusisuko nuo prekystalio.
- Skanesnių už tuos, kuriuos valgiau tada, važiuodama traukiniu namo iš Udmurtijos, gyvenime jau nerasiu. - pagalvojo Onutė. - Rodakinos nektarinai. Taip tada juos vadino vėliau jos mama tapusi auklėtoja. Sakė, kad kada nors, pasibaigus karui, važiuosime į Rodo salą, valgysime nektarinus ir stovėsime giliai pėdomis įklimpusios į šiltą smėlį paplūdimyje, atsukusios veidą kaitriai saulei. Už lango tuo metu siautėjo atšiauri Sibiro pūga. O juk tie džiovinti vaisiai tada buvo ne iš Rodo salos. Greičiausiai iš Kalifornijos, kartkartėmis siunčiami Amerikos lietuvių mums, tuometiniams vaikams.

Įėjusi į Autobusų stoties įlaipinimo aikštelių teritoriją moteris pasuko prie autobuso su užrašu „Warszawa - Kowno“. Prireikė ne vienos dešimties metų, kol per Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus organizaciją pavyko surasti karo metais dingusią tikrąją mamą, ramiai su savo sugyventiniu gyvenančią Varšuvoje.
- Tai tu gyva? - paklausė pirmą kartą ji.
- Aš gyva.
Vargu ar ką nors kito galėjo pasakyti tarp karo baisenybių pasimetęs vaikas savo motinai, kuri jos net neieškojo, tarytum niekada tokios dukters ir nebuvo. Tačiau tėvais tapę mokytojai, išmokė ne tik gyventi, bet ir atleisti, neužmiršti ir mylėti. Viso to, ko turi išmokyti savo vaiką ir tikri tėvai.