Imponuojanti transcendencija

Apatinėje nugarkaulio dalyje,
Iš kur varva mėnulio šviesa,
Akį merkia įskaudinta širdis.

Bejėgės rankos kyšo
Iš paskolintų, suplyšusių kelnių –
Meilės abėcėlės nulinis taškas.

Šviesolaidinis internetas spartus:
Surandu kaip prikelti tai,
Kas miegodamas laukia ilgus metus.

Dvi pražiotos burnos, radijo antena,
Šiek tiek baltosios ląstelienos
Ir saulė vėl bandė kilti iš rytų.

O tada diena, sklidina tamsos,
Kaip in ir jang, tik vietoje chaoso ir tvarkos,
Bevaisės būties ir niekio paieškos.