Izoliacija - 4

Izoliacija – 4

Pavargau. Izoliacija privertė sėdėti ilgai namuose. Kūnas priprato prie nejudrumo. Tinginystė tapo kasdienė namų šeimininkė. Kūnas ir protas priprato prie sąstingio. Bandžiau mokintis, bet protas sunkiai suprantą tekstą.

Mokiausi su berniuku. Nekalba. Nežinau, ką jis moka, o ko ne. Skaičiau pasaką. Kartais paklausdavau klausimų. Kur kačiukas, kur žuvis, kur mergaitė ir taip toliau. Berniukas piršteliu parodydavo į piešinuką. Nekarto nesuklydo. Nupiešėme kelias raides. Klausiau kur yra alef, bet, gimel? Pirštu parodė teisingai. Paskui išėjome į lauką pasivaikščioti. Nusileidome į kalno klonį. Paklausiau ar jis nori nusileisti į apačią. Jis parodė pirštuku į apačią. Jis šokinėjo, kaip stirniukas. Šiek tiek šlubuodamas. Kelis kartus sustojo ir pirštuku parodė į juodą vabalą.

- Nebijok, jis mūsų draugas. – Nuraminau. Nebylys nulėkė. – Gal nori atsigerti vandens? – Jis papurtė galvą. Leidomės į apačią. Keletą kartų berniukas sustojo ir glostė koją, nes spygliuoti dykumų augalai subraižė kojytę. Kartais sustodavau ir pasiūlydavau vandens. Kelionė trūko valanda. Nors vaikelis prie jų nepratęs, bet nepasakė nei vieno priekaištingo žodžio.
Pavargau. Nuo ko? Kalbėjau apie mintis kurios atima jėgas. Tai obsesija. Skirtumas tarp sergančio ir sveiko žmogaus toks nedidelis, kad sunku atskirti. Gal ir mano siela serganti. Gal dėl to nebeturiu jėgų parodyti meilę vaikams. Aš jaučiuosi, apgautas. Mano vaikai specialistai melavimo srityje, bet tai nepadeda jiems būti laimingiems. Noriu atrasti širdį. Kur mano širdis.

Kodėl nejaučiu meilės sau ir vaikams? Tikriausiai mylėjau save ir vaikus tik už kažką. O išminčiai pataria vaikus, ir tuo labiau save mylėti už nieką. Už tai kad mane ir vaikus sukūrė Visagalis.