Izoliacija - 3

Izoliacija – 3

Savaitė baigėsi. Laikas trumpina, arba praturtina gyvenimą. Ar mano siela rami, ar praturtėjau šią savaitę? Manau, kad taip, nes atradau vieną sielos ligą, kuri vaizduotės pagalbą kurią nelaimės jausmą. R. Mendel Lefin iš Sotonovo, pasakė vieną sentenciją, kuri tinka man: „Jei neišvengei nelaimės, neblogink situacijos beprasmiška kančia“. Knygoje išminčius paaiškino idėją, kurią norėčiau įsisavinti ir įgyvendinti. Pastebėjau, kad mane dažnai apima parazitinės, beprasmės idėjos, mintys kurios eikvoja mano sielos ramybę, jėgas ir laiką. Tai mintys, susijusios su praeitimi, istorija, ar situacijomis kurių neįmanoma pakeisti. Jos sukasi mintyse įtraukdamos į vaizduotės sukurtą pasaulį, kankina, erzina, sukelia pyktį. Norėčiau išmokti negalvoti tuščių „parazitinių“ minčių.

Pasikalbėjau su sūnaus Įmote. Tai nuostabus žmogus. Pasiaukojančiai dirbanti sūnaus atžvilgiu. Nors nemalonu, kad nesugebu padėti sūnui, bet šiuo atvėju Visagalis Kūrėjas pasiuntė ją, kad išgelbėtų vaiką iš sielos ligų ir kalėjimo. Jos vyras taip pat pasiaukojančiai vargsta, bandydamas padėti mano vaikui. Kalbėjausi visą valandą su Įmotę. Ji pasakojo apie sūnų. Dabar kitaip vertinu situaciją. Pasirodo, kad ji labiau pažysta jį, nei aš. Gal būt moterys turi didesnę intuiciją ir jautrą. Jei pavyks išgelbėti paauglį nuo blogo kelio – bus stebuklas. Prieš savaitę sūnus buvo uždarytas ligoninėje. Psichiatrai ištyrė būklę. Ji tikrai pavojinga, reikalaujanti gydimo. „Tai, kad jis gavo šiltą, rūpestingą šeimą – yra stebuklas, kurį padarė Die-vas. Gal atsitiks dar vienas stebuklas ir berniukas pagis“, pasakojo Gydytojas.

-Prieš kelias savaites skambino vyresnysis brolis iš Lietuvos. – Aiškino Įmotė. – Po pokalbio įsūnio elgesys pasikeitė. Neramios mintys, sukosi galvoje, tol kol jis neiškentė ir pasidavė įtampai, pabėgo iš namų ir apvogė kažką. Liūdna, nežinau, kodėl bet vyresnysis tavo sūnus provokavo jaunėlį eiti vogti.
-Negali būti. – Nustebau. – Ką jis jam pasakė?
-Tiksliai nežinau. Numoku lietuvių kalbos. Galiu tik perduoti tai ką papasakojo įsūniui. „Grįžk į Lietuvą, galėsime užsiimti vagystėmis ir gerai gyvensime. Aš tavimi pasirūpinsiu. Kodėl tu nemaištauji prieš savo tėvą? Tai kad gyveni kitoje šeimoje ir vykdai Dievo prievoles, nesiskaito, kad maištauji. Reikia vogti, tada tai skaitysis, kad maištauji prieš tėvą. “ Tokią idėją kalbėjo vyresnėlis. Tokie pokalbiai kenkia įsūniui, todėl nuo šiol praneškite giminėms, kad, kol įsūnis gyvena mano namuose, neskambintų...
– Susijaudinęs atsakiau. – Nežinojau, kad tokias kalbas kalba artimi žmonės. Sutinku, kad šitoks sprendimas yra teisingas.
-Tik prašau, niekam nepasakok. Nes jei įsūnis nebe pasitikės manimi, neteksime galimybės išvesti jo iš blogos būsenos. Man tenka valandomis jį įkalbinėti, kad nuėjęs pas psichologą, psichiatrą atsivertų, dirbtu su juo. Jei prarasime šį ryšį neliks būdų padėti. Įsūnis nori būti geru, stengiasi, bet negeros mintys apima, sukasi, apmąstomos, tol kol netekęs jėgų pasiduoda beprotiškai idėjai. Kartais jį apima idėja, kad kažkas nori jam pakenkti. Ši idėja neduoda ramybės, apima visą vidinį pasaulį. Taip pat yra dar viena jį žlugdanti mintis, kad jis įtaria visus žmones, kad yra jo priešai, nori jam pakenkti, nuskriausti. Kai jį apima šis „pavojaus jausmas“, įsūnis nebeišlaiko ir puola „gelbėtis“, tai reiškia daryti viską, kas tik šauna į galvą, tai gali būti vagystė, ar žalos darymas. Jis nuolatos manipuliuoja, „žaidžia“ susigalvotus vaidmenis su žmonėmis, susipainiodamas tarp melo ir tiesos. Šis gyvenimo būdas labai vargina. Todėl, net po pokalbio su tavimi jis būna išmuštas iš vežių.
-O kodėl? – Susijaudinęs paklausiau. – Ar aš kalbu negerus dalykus?
-.. Bet jis žaidžia, bet koks pokalbis yra „manipuliacija“, kuri vargina. Jei išmoklinsime negalėti neigiamas idėjas, išvalysime sąmonę nuo negatyvių asociacijų, klišių viskas susitvarkys. Gal po mėnesio psichiatras pakvies tave ir tada abu dirbsite, kad galėtumėte suprasti vienas kitą.
-Oi kaip noriu, nes savarankiškai nebežinau, kaip su juo bendrauti.
-Kol kas stenkitės nesiaiškinti santykių kalbėdamas su sūnumi, nes jis tai vienareikšmiškai traktuoja, kaip agresiją. Klabėkite paviršutiniškus dalykus, nesigilindami į nuoskaudas. Gal po kiek laiko vaikas sustiprės ir viskas grįš į vėžias.
-Ačiū. Dėkoju, kad atvėrėte truputi namų duris ir leidote pamatyti kas vyksta. Suprantu, kad jums nelengva, dėkoju jūsų šeimai, už sunkų triūsą. Ką galėčiau padaryti jūsų labui?
-Melskitės ir prašykite Kūrėjo, kad duotų mums jėgų, kantrybės, meilės - tęsti darbą.
P. S.

Išklausęs įmotę, pagalvojau, kad suprantu sūnaus būseną. Parazitinės mintis, mane taip pat dažnai apsėda. Jos, daug kartų, sukasi vaizduotėje, tarsi kino filmas. Daug kartų išgyveni tas pačias emocijas. Pavyzdžiui prisimenu vaikystėje išgyventą situaciją. Atmintis atkuria vaizdus, garsus, kvapus, prisilietimus, skonį, įspūdžius, mintis, emocijas. Po to vaizduotė parodo šią sceną dar karta. Sąmonė išgyvena dar karta tuos pačius jausmus. Įsijungia į rodomo atsiminimo siužetą. Šiek tiek pakeičia. „Reikėjo, taip pasakyti, taip pasielgti... “ Tada vaizduotė parodo pakoreguotą variantą. Taip sąmonė „žaidžia“ valandų valandas, kol „rodomas“ epizodas nebeturi nieko bendra su originalu. Kartais, tai būna malonus sąmonės žaidimas, o kartais kankinantis ir alinantis. Aš turiu keletą „parazitinių idėjų“. Man dažnai ateina vaizdiniai iš antrojo pasaulinio karo. Įsiveliu į mūšius su vokiečių armiją, tankai lėktuvai, koncentracijos stovyklos, Lietuvos miškai... sprogsta ir dega vaizduotėje. Kartais laimiu, kartais pralošiu. Dar viena tema: skyrybos ir sunkūs santykiai su sektantais, pas kuriuos buvo mano buvusi žmona ir vaikai, po skyrybų. Dar viena tema, konfliktai su vaikais. Dar yra smulkių potemių, kurios alina ir vargina psichiką. Džiaugiuosi, kad tai supratau, nes turiu šansą valdyti minčių pasaulį, išstumti iš jo beprasmiškas, kankinančias sielą alinančias idėjas. Manau, kad panašų procesą, tik daug sudėtingiau, išgyvena sūnus. Ateina negatyvių emocijų, išgyvenimų, atsiminimų, išsigalvotų atsiminimų, idėjų banga ir paskandiną valios netekusią sielą. Jis pasiduoda minčių srautui, bevališkai nešama atsitiktinumo.

Mokindamasis knygą R. Mendel Lefin, pasinaudojau siūloma metodika, ir kelis kartus pavyko pasipriešinti „parazitinei idėjai“. Racionalus protas apibrėžia, kokių idėjų reikia vengti ir numatyti jų pasirodymą sąmonėje. Tai panašu į artėjantį paradą. Žmogus, susimąstęs keliauja pagrindine miesto gatve. Turi susiplanavęs darbų, veiksmų sąrašą. Kol kas gatvėje tylu. Iš toli atsklinda šurmulys, pučiamųjų orkestro grojamas maršas, žygiuoja karnavalas. Keleivis pakelia galvą. Girdi muziką. Minios šūksnius. Už kelių minučių karnavalinė eisena priartės. Spūstys žmonių užkimš gatvę. Keleivis bus priverstas arba tapti eisenos dalimi, arba naudojant smurtą brautis prieš minią. O galimas dar vienas variantas, galima pasukti į šalutinę gatvę ir padarius vingį apeiti susidariusį kamštį. Protas, sukaupta gyvenimo patirtis padeda numatyti kas įvyks, ar gali įvykti, todėl naudojantis juo gali suplanuoti strateginį  veiklos planą. Minčių pasaulyje taip pat vyksta procesai, kuriuos žmogus iš esmės pražysta, todėl reaguojant į juos, įsižiūrint, įsiklausant, apmąstant stebimas mintis, jų eigą, dėsningumus galiu numatyti, kokios mintys įsiverš į sąmonės sceną ir kokį spektaklį parodys. Aš esu aktyvus sąmonės procesų žiūrovas, todėl galiu užsakyti spektaklį kurį aš noriu žiūrėti, o ne tokį kokį siūlo asociacijų, atsitiktinių procesų, psichikos mechanizmas. Paminėjau žodį „atsitiktinumas“, manau, kad tai nėra tikslu, nes dažnai „parazitinės mintys“ – tos pačios. Gali būti, kad jos paleidžiamos, transliuojamos įpročio. Mintys, kurias dažnai apgalvojai, automatiškai grįžta į sąmonę... Jei teisingai apčiuopiau savo būseną, tada reikia pasistengti, kuo daugiau, mąstyti gerų, švarių, pozityvių, dorų minčių ir vengti priešingybių.

P. P. S.

Šiandien mąsčiau, ir negaliu suprasti, kodėl vyresnėlis kenkia savo broliui. Kokia jam iš to nauda? Kodėl jis provokuoja, skatina nusikalsti?