Izoliacija - 1

Izoliacija – 1

Atėjo naktis. Išstūmė praėjusios dienos šviesą, taip baigėsi Pesacho šventė. Visą dieną tūnojau namuose. Meldžiausi, puotavau ir mokiausi. Perskaičiau Senolio iš Kelmės knygą. Šis išminčius kalba apie sielos ir proto didybę. Buvo sunku įsisavinti jo žodžius, nes išdėstytos mintys buvo aukštos, minties vedimo ypatumas buvo neįprastas mano protui. Todėl didžioji dalis teksto liko neįsisavinta. Tikiuosi, kad po metų dar grįšiu prie Senolio iš Kelmės. Vakare išėjau į lauką. Kiemo gale įsitaisiau verandoje. Skaičiau naują knygą. Ją parašė R. Mendel Lefin iš Satanovo. Po truputėli leidosi saulė. Šviesulys pasislėpė už kalno viršūnės. Į verandą atkeliavo policininko sūnus, kuris prieš savaitę grįžo iš Australijos. Vienoje rankoje laikė stiklinį puodelį su karštu, garuojančiu, geltonu skysčiu, kitoje susuktą cigaretę.

- Geros šventės. – Pasisveikino australas.
- Gero vakaro. – Atsakiau. Nuleidau akis į knygą. Baigiau pastraipą. Pažymėjau lipduku vietą, kur nutraukiau perskaitytą mintį. Užverčiau knygą ir pasiruošiau pokalbiui. Jau kelias dienas laukiau progos pasikalbėti su šiuo jaunuoliu. – Tu buvai Sibire. Gal galėtum papasakoti, kokia ten gamta, kokie žmonės?
- Gamta nuostabi. Buvome prie Baikalo ežero. Toks didelis, kažkas protu neaprėpiamo...
- O kaip ten atsiradai?
- Po armijos jutausi blogai... Buvome Azos ruože. Dalyvavau mūšiuose. Po to, ką matė akys, norėjosi pabėgti nuo savęs. Karas blogas dalykas.
- Kelionė padėjo įgauti dvasinę ramybę?
– Atsakė australas šiek tiek neužtikrintai. – Taip, iš dalies. Buvau Nepale. Tris savaites keliavau po Alpes. Ten sutikau Israelitą. Susidraugavome. Tais metais įvyko didžiulis žemės drebėjimas.
- Tu buvai ten, žemės drebėjimo metu?
– Šypsodamasis pasakojo australas. – Sėdėjau ant laiptų. Už nugaros vyko statybos darbai. Tuo metu sukau cigaretę. Pajutau sujudimą. Atsisukau. Maniau, kad kažkas atsitiko statybų aikštelėje. Tada pamačiau žmones. Jie klykdami bėgo iš namų. Tada norėjau palaižyti cigaretės popierių ir susukti... Didelis smūgis išjudino mane iš vietos. Bėgdamas į atvirą vietą baigiau sukti cigaretę ir užsirūkiau. – Jis uždegė cigaretę. Patraukė kelis dūmus. Bet pasakojimas užsitęsė ir cigaretė užgeso. Tris kartus, pasakojimo metu, cigaretė užgeso. – Vaizdas tarsi per filmus. Griuvo namai, skilo asfaltas. Atsivėrė gelmės. Visus turistus išgrūdo iš šalies. Aš išskridau į Indiją, o draugas israelitas į Šri Lanką. Po kelių savaičių nusprendžiau keliauti į Sibirą, aplankyti Mongoliją. Oro uoste sutikau Israelitą. „Kur vyksti“, paklausiau jo. „Į Israelį“, atsakė. „O aš į Sibirą“, pasakiau. Jis taip pat panorėjo pamatyti šiaurę. Anuliavo bilietą į Įsraelį ir kartu nuvykome į Novosibirską. Iš ten per kelias savaites stabdydami mašinas nuvykome iki Baikalo ežero.
- O kur miegojote?
- Ant žemės. Buvo vasara. Prieš naktį paruošdavome stovyklą. Prisirinkdavome malkų. Virėme valgį. Buvo nuostabu. Paskui traukiniu nuvykome į Mongoliją. Kelias savaites pasiblaškėme. Tranzuodami grįžome į Rusiją. Vasarai baigiantis grįžome į Israelį.
- Ar keliavai Australijoje?
- Truputėli. Ten kitas dangus. Kiti žvėrys. Kraštovaizdis. Didžioji dalis dykumos. Kiti žmonės. Mentalitetas man netiko. Palyginus su israelitai jie uždari. Čia mano namai. Kur tik einu, sutikęs nepražystamą žmogų, po penkių minučių mes jau žinome vienas apie kitą viską. Čia visi daug atviresni. Pagaliau aš grįžau į namus.
- O ką tu darei Azoje?
- Mano dalinys sprogdino požemius praėjimus. Karas neprives prie taikos. Nors priemonės būtinos, bet šis konfliktas niekada nesibaigs. Kiekviena karta auga, jei sako, tikimės, kad kai užaugsite nebereikės armijos, bus taika. Bet užaugi, ateina tavo eilė eiti į armija ir tada pamatai, kad tai nesibaigs. Bet kokia karinė operacija gimdo neapykantą. Mes pirmieji įžengėme į ruožą. Aš stovėjau ant kalno ir saugojau lauką tarp dviejų kalnų. Klonyje augo 700 metų senumo alyvuogės. Atvažiavo didžiuliai šarvuoti traktoriai, sulygino visą lauką. Po dviejų valandų nieko neliko. Mačiau baltą balandį, kuris ieškojo savo lizdo. Tai buvo taip simbolišką. Tarsi balandis iš Nojus laivo. Jis nuskrido ieškoti kitos vietos... tada paskiau: taikos nebus.
- O kam reikėjo sulyginti lauką?
- Reikėjo paruošti teritoriją karinei bazei.
- Ką tu matei ten?
- Mūsų užduotis buvo sunaikinti požeminius tunelius vedančius į Israelį. Teroristai specialiai juos darydavo namuose kur gyveno civiliai, kad iš oro negalėtų susprogdinti. Mums tekdavo įsibrauti į namą. Įvykdavo mūšis su kareiviais. Aptikdavome požemį. Visus gyventojus įšverzdavome į išorę ir... Susprogdindavome. Praktiškai užverdavome požemio žiotis namu.
- Ką matei arabų namuose?
- Mes matėme kaip jie gyvena. Paprasti žmonės, kuriuos išnaudoja teroristai. Vaikus nuo mažumės auklėja būti žudikais. Jie turi daug vaikų, ačiū Dievui. Vaikai mieli ir brangūs. Mačiau vaikų mokyklines kuprines. Ant kiekvienos kuprinės teroristų nuotraukos. Man gaila vaikų. Jie nuo mažumės auklėjami nekęsti, žudyti. Jis nuo kūdikystės nieko kito nežino, tik neapkęsti. Kartais mūšiuose dalyvaudavo paaugliai. Matydavau juos. Jie šaudydavo į mane, o man buvo jų gaila, nežinodavau ar šauti, ar apkabinti jį. Aš nebijojau mirties. Įėjęs į vienus namus nuleidau ginklą... Trys kariai šaudė į mane užsibarikadavę kambaryje. Kulkos švilpė pro šalį. Stengiausi pamatyti jų akis. „Tu išprotėjai, pasilenk“, šaukė bičiulis. Tada draugas parbloškė mane ant žemės. Mes susimušome. „Paleisk mane“, klykiau. Sumaliau jį į miltus. Kai atsistojau, jaunuoliai, tokie pat kaip ir mes, jau buvo likviduoti... Šitie mūšiai traumavo mano psichiką. Armija – laiko švaistymas. Vyrais armijoje netampama. Gyvenime daug daugiau situacijų, kada reikia save nugalėti. Tam nereikia armijos... – Jis kalbėjo ramiai. Neskubėdamas. Apmąstydamas idėjas, atrinkdamas ką pasakyti, ką nutylėti. - Dievas mums davė savo užduotis. Paskyrė tėvus, rasę, lytį, socialinę padėtį ir nuleido į šitą materialų pasaulį. Vaikas dar negimė, o jau gavo apibrėžtą likimą. Priklausomai, kokioje šalyje gimsi, bus tavo užduotis. Azoje gimusiam berniukams įbrukama kovos, žudiko ir savižudžio užduotis, mergaitei 18 vaikų gimdytojos vaidmuo. Karas nepriveda prie taikos. Tai gimdo neapykantą visoms kartoms. Konfliktas baigsis tik atėjus Mašiachui. Sielos neturėtu drumsti nerimas. Gyvuliška siela bijo faktorių, kurie ją gali pražudyti, pakenkti, atimti konfortą. Išgyventos nemalonios situacijos, taip pat atima ramybę. Racionalus protas – sielos dalis, blaiviai vertinantį pasaulio ir vidinius žmogaus egzistavimo procesus, gali rasti būdus nuraminti gyvulį. – Australas parodė sau į širdį. Trečia kartą pridegė cigaretę. Bendrais bruožais perteikiau australo pasakojimą. Kelias temas praleidau. Saulė nusileido. Pradėjo temti. Baigėsi Pesacho šventė.
- Ačiū tau už pasakojimą. – Padėkojau. – Įdomus požiūris.
- Eini melstis Maariv? – Paklausė australas.
- Einu ruoštis maldai. Linkiu ramaus vakaro...
- Gal rytoj norėtum pakeliauti po dykumą? – Pasiūlė rūkalius.