Izoliacija - 0

Izoliacija – 0

Šiandien visą dieną buvau namuose. Išėjau į išorę du kartus, tik išnešti maišelį su šiukšlėmis ir paimti dovanėlę, (bičiulis atnešė truputėli maisto).

- Šiandien vakare prasidės paskutinė Pesacho diena. Mūsų tauta prieš 33 šimtmečius išėjo į laisvę, būtent šią naktį, paryčiais mes perėjome „Suf“ jūrą. – Pasakojo bičiulis iš Maroko. Jo vyresnysis sūnus glaudėsi prie šono. O jaunėlis sėdėjo vežimėlyje. Atsitūpiau ir padaviau jaunėliui akmenuką. Jis numetė. Padaviau kitą. Ištiesė pirštukus, atstūmė dovanėlę. Marokietis tęsė. – Ateik šiandien vakare, vaikai pasiilgo. Kartu paminėsime diena, kai prieš mus buvo atverta jūros gelmė.
- Atleisk, bet negaliu. Sveikatos ministerija draudžia eiti į svečius. Prieš mėnesį šalyje buvo 200 sergančių, o dabar 11 000.
- Tu sveikas ir aš sveikas. Visi šeimos nariai sveiki. Nėra pavojaus. Būk geras, ateik.
- Ką pasakys žmonės? Aš pradėsiu eiti į svečius ir jie tada eis. Tokiu būdu provokuosiu ligos, potencialų plitimą. Taip pasielgti yra neteisinga.
- Tu teisus... – Marokietis prarado viltį. Padavė maistą ir norėjo keliauti. Bet vyresnėlis zyzė prašydamas leidimo eiti namo kitu keliu. – Tu gali eiti vienas.
- Eikime kartu. – Prašė berniukas.
- Ar galime pailsėti tavo verandoje? – Paklausė bičiulis.
- Būtinai. – Atsakiau su entuziazmu. Padėjau užnešti vaiko vežimėlį. Atsisėdome ant seno suplyšusio fotelio. Nuo kalno viršūnės atsivėrė vaizdas į šiaurės vakarus.
- Koks puikus kraštovaizdis. Ką matome? Ten Švento Miesto kraštelis. – Pasakojo Marokietis pirštu rodydamas į tolį. – Ten šiek tiek į šiaurę yra gyvenvietė Adom. O už jos, matai yra baltas bokštas. Matai?
- Ne, aš be akinių. – Atsakiau. – Kas ten?
- Gyvenvietė Eitanim.
- O ten į rytus?
- Čia ne rytai, o šiaurė. Tai kaimas Kfar Adumim. Rytų pusėje yra Jehudos dykuma. – Verandos pakraščiuose augo laukinės grūdinės kultūros. Nuplėšiau vieną varpą ir padaviau jaunėliui. Jis paėmė ir numetė. Jo tėvelis nusišypsojo. Berniukas persivertė per vežimėlio šoną ir akimis ieškojo numestos varpos. Bičiulis nuskynė kitą varpą. – Kas tai?
- Tai - grūdai.
- Čia grūdai... O kodėl jie tokie minkšti?
- Dar nesubrendo. Po mėnesio galima juos nupjauti. Surišti. Sudžiovinti. Apkulti. Vėtyti. Sumalti. Sijoti. Užmaišyti tešlą. Iškepti duoną. – Marokietis nutolęs nuo kaimiško gyvenimo nepatikliai apžiūrinėjo varpą. – Galima apmokyti vaikus tam tikrų pagrindinių veiksmų draudžiamų per šabą, su keliomis varpomis... Taip pat prievolė Omer susijusi su grūdinėmis kultūromis... Tai pedagogine metodika... Tikriausiai reikia ją apgalvoti ir įgyvendinti. Šiuo metu turiu mokinį, deviniarių metų. Dėl kažkokios traumos jis nekalba. Norėčiau jį atvesti į kalno papėdę, visas laukas pilnas siūbuojančių varpų. Manau, kad jam būtų įdomu nupjauti lauką... – Marokietis atsistojo. Atsisveikino. Paėmė jaunėlį ant rankų ir nusileido iš verandos į žvyrkelį, kuriuo atėjo. Nunešiau vaikišką vežimėlį.
- Dar paskambinsiu tau. Gal pavyks tave įkalbėti, kad ateitum vakare į svečius.
- Ačiū tau. Būk palaimintas. Geros tau šventės.