Tebūnie

Kelią perbėga nuparkus katė, turbūt kažkada buvusi juoda. Valkataujančios katės geba suknisti nuotaiką, jei tik yra ką suknisti.

Paspartinu žingsnį. Šlapios snaigės veliasi tarp blakstienų, krinta į plaukus ir iškart tirpsta. Džinsai iš šviesių tapo tamsiai mėlyni, batuose kliuksi vanduo. Rodosi, jei prisėsčiau čia pat, baloje, nepatirčiau jokių naujų pojūčių. Pravažiuojanti mašina aptaško paltą – nieko baisaus, jis ir taip permirkęs.

Svarstau pakeliui išgerti karšto vyno, tačiau planus sujaukia vaikas, sėdintis ant šlapių laiptų į barą. Ne toks mažas, kad negalėtų pabūti pats vienas, tačiau per jaunas tokiu oru sėdėti ant kavinės laiptų. Jo veidas murzinas ir šlapias, nosis varva, ant juodbruvos galvos nespėja tirpti sniegas. Jam ant kelių gailiai kniaukia glėby spaudžiamas perkaręs kačiukas. Spoksau į jį, kol jis neapsikentęs  užsidengia veidą alkūne.

– Kur tavo tėvai? – paklausiu.

Jis patraukia ranką nuo veido ir gūžteli pečiais. Iš po gobtuvo nepatikliai sužybsi tamsios akys.

– Kur gyveni?

– Visur, – šnirpšteli nosimi.

Benamiai... Kišenėje sugraibau visai padorią  penkių eurų monetą ir apsisuku eiti, tačiau jis tarsi užhipnotizuotas seka man iš paskos.

Einame į stotelę, sėdame ant suoliuko po stogeliu ir laukiame autobuso. Ant kelių jam įkyriai tebekniaukia kačiukas.

– Tavo? – klausiu

– Niekieno. Žiūrėk, jo akys skirtingų spalvų. 

Įsižiūriu, ir iš tiesų skirtingų: viena mėlyna, kita geltona.

Snigti nustoja, tačiau pradeda lyti. Gatvė skendi įkyriai dulksiančio lietaus monotonijoje, pralėkdami taškosi automobiliai, tačiau mes po stogu. Gatve, pasislėpę po neperšlampamais apsiaustais ir šnekučiuodamiesi, mūsų link eina pareigūnai.  Pajuntu, kaip berniukas įsitempia ir prisiglaudžia. Jie dirsteli mūsų pusėn, aš padedu jam ant gobtuvo ranką ir imituoju glostymo judesį. Dingteli, kad  jis kiek vyresnis, nei pasirodė iš pirmo žvilgsnio, tik smulkus ir perkaręs, kaip tas nelaimėlis ant jo kelių.

Be žodžių lipa su manim į pustuštį autobusą. Nors laisvų vietų pilna, lieku stovėti.  Nesėda ir jis. Taip ir važiuojame, žvelgdami pro langą į  kiekvienas į skirtingą pusę.

Kai prieiname laiptinę nutariu, kad galiu jį bent jau pamaitinti.

– Užeik, bei jį turėsi palikt.

– Kaip paskui surasiu?

– Nieko jam nenutiks. O man – alergija katėms, – sumeluoju.

Jis švelniai padeda kačiuką ant žemės, tas liuokteli šalin kelis sieksnius, bet apsisukęs vėl seka berniuką.

Tebūnie, įleidžiame jį į laiptinę. Vargais negalais pavyksta palikti jį kitapus mano buto durų.

– Gaila, kad negali jo pasiimti. Jis  per mažas gyventi gatvėje, – nuliūsta.

Tylėdama ištiesiu jam pakabą. Kol sukuosi po virtuvę, jis prisėda ir nebyliai seka kiekvieną mano judesį. Atskiriu mėsą nuo kaulų, pastaruosius sudedu į puodą sultiniui, mėsą pjaustau smulkiais gabaliukais. Peilis atšipęs, vis taikosi nuslysti. Įskausta pirštai jį bespaudžiant, bet šiaip ne taip viską sudoroju.

– Ką gaminsi? – galiausia prataria.

– Plovą.

– Valgysiu tik ryžius. Aš vegetaras.

– Mat kaip, – nustembu.

Išsitraukiu puodelį arbatai kaisti, nes daugiau tinkamų puodų nebeturiu, ir atskirai išverdu jam ryžius.

Valgo atsargiai, nepatikliai. Maniau, tai todėl, kad maistas karštas,  bet ir paskutinį šaukštą jis įdeda  į burną lygiai taip pat atsargiai, tarsi tikėdamasis ten stiklo šukių ar kažko panašaus.

Įjungiu jam filmukus ir netrukus užmirštu, kad turiu svečią. Galiausiai išverda ir plovas, susiverčiu jį į dubenėlį ir palaimingai atsidūstu, tačiau netikėtai išgirstu dar vieną priekaištą:

– Kaip tu gali tai valgyt. Juk tai tas pats, kas šunį ar kokį kačiuką.

– Tai tik kiaulė, – atsakau apsimestinai abejingai.  – Be to, yra tautų, kurios valgo ir šunis, ir kates.

– Barbarai, – išsiviepia vaikis.

Dėl to nesiginčiju. Išeinu į balkoną ir prisidegu cigaretę. Kai toks oras, rūkau vonioje, bet nenoriu klausytis  dar vieno moralo iš to keisto vaiko.  Dabar lietus jau pliaupia, mano balkone šlapia, per medžiagines šlepetes kojų pirštus pasieka vanduo.

– Ačiū, aš jau einu, – išgirstu sau už nugaros.

Iš netikėtumo krūpteliu – negirdėjau, kaip atidarė balkono duris.

– Palauk, išsivirsim kavos, – siūlau, tarsi ketindama išsipirkti už nenusisekusią vakarienę.

– Vaikams negalima kavos. Po to neužmigsiu.

– Turiu kakavos.

– Na, jeigu greitai, – skubina. – Kačiukas pabėgs.

Suabejoju, ar jis tikrai benamis.  Kol verda kava,  smalsiai jį apžiūrinėju.
Megztukas sudriskęs, bet švarus. Kelnės kiek trumpokos, tačiau apsmukusios. Plaukai kirpti senokai, bet kirpimas gan vykęs. Argi taip atrodo valkatos?

– Pabėgai iš namų? – klausiu.

Tylėdamas rengiasi. Tikriausiai bijo, kad neiškviesčiau policijos.

– Tikrai negali jo pasiimti?

– Juk sakiau, kad ne.

– Aišku, – sumurma, jau rišdamasis savo aiškiai per didelius batus.

Turbūt turėčiau paklausti, kur jis dabar eis, bet bijau, kad atsakymas mane dar labiau suglumins.

– Lik sveikas, – teištariu,  užverdama duris.

Ryte, skubėdama į darbą, pastebiu jį netoliese, susigūžusį ant akmeninės sienelės, tačiau tik paspartinu tempą. Netrukus už nugaros pasigirsta lengvi, skubrūs žingsniai. Už kampo matau beišvykstantį savo autobusą,  pradedu bėgti. Durys man už nugaros užsitrenkia, berniukas lieka už jų.

Taip negerai, galvoju, vartydama ataskaitas, kurios man dabar rūpi suvis mažiausiai. Reikia pranešti, iškviesti kokias tarnybas. Jis dar per mažas gyventi gatvėje. Susižinau socialinių tarnybų, telefonus. Galiausiai viena jų registruoja mano adresu besišlaistantį neprižiūrimą vaiką ir aš lengviau atsidūstu. Dabar tai jau nebe mano problema.

Bet tas palengvėjimas trumpalaikis. O kas, jeigu jam kas nors nutiks anksčiau, nei jį suras?  Grįždama namo apeinu aplinkinius kiemus, patikrinu laiptines.

Tačiau jo nėra. Iš darbo traukiu vis kitais maršrutais, vildamasi pamatyti jį tupintį kur nors ant laiptų. Paskambinu į vienus, kitus vaikų namus, teiraujuosi, ar nedingo berniukas. Ir vis naršau po socialinius tinklus, gal pagaliau atsiras pranešimas apie pabėgusį vaiką. Kažkas juk vis tiek turėjo jo pasigesti, negali būti taip, kad visai niekas.


Galiausiai vieną vakarą išgirstu balkone kažką tyliai braižantis. Praveriu duris.

Jis atrodo išsigandęs, dar labiau perkaręs ir niekuo nepasitikintis. Dirsteliu į akis – mūsiškis. Šnairuodamas mauna į šiltą kambarį ir iškart pradingsta po lova.  Persiveriu per balkoną.  Norėčiau šūktelėti vardu, tačiau net nenumanau, koks jis.

Papjaustau įsibrovėliui pieniškos dešros. Nunarinęs galvą, tylutėliai prisėlina ir aštriais dantukais sugriebia dešros gabalėlį.

Veidu prisiploju prie lango, tačiau matau tik  didžiuliais kąsniais krentantį sniegą, kuris vos palietęs žemę, virsta šlapia vieta.

Tebūnie.