Koja

Bekojė žvaigždė  sulūžusiu ramentu daužėsi į kambario langą ir įsakmiu balsu prašė manęs atiduoti jos amputuotą koją. Mat aš dėl to kalta, nes tą vakarą, kai buvau paskendus žmonijos liūdesy, žvaigždė persisvėrė per dangų ir bent akies krašteliu stengės pamatyti, ką  aš veikiu savo mintyse, tačiau neišlaikė pusiausvyros  ir netrukus trenkėsi į mano palangę, o langą aptaškė krauju... Keli mėnesiai jos laukė reanimacijos skyriuje. Taip ji neteko kojos, o aš ir vėl buvau apkaltinta pasikėsinimu nužudyti žvaigždę. Ryte, po nelaimingo įvykio, jos koją radau besimėtančią ant sniego, tad pasiėmiau, nes ji puikiai tiko prie kambario interjero. Dėl to dar buvau apkaltinta  vagyste ir amžiams įkalinta šios pilkos apvalybės kalėjime. Tapau grandinėmis supančiota ir prie pasaulio centro pririšta kaline, atgailaujančia už koją. Juokinga? Man jau nebe... Lengviausia apkaltinti kitą (aš nesijaučiu kalta dėl to, kad žvaigždei buvo įdomios mano mintys) ir akmenį, užšalusį akyse, išmesti lauk. Juk tik taip galima numušti skrendantį paukštį, ištaškyti ežerą ar pataikyti į krentančią žvaigždę ir, jei pavyks, sulaužyti jai koją... Teliks vėliau ją priderinti prie interjero ir nupirkti žvaigždei ramentus, kad turėtų kuo į šipulius sutrupinti tavo langą, o jo šukes išbarstyti kely, kuriuo ruošiesi eiti...