Vieną vakarą

.
LABAS,


Čia ir vėl aš. Taip, ta pati aš.
Žinai, ilgai nesimatėm Papasakoti ką nors?
Ką veikiau?
Kaip nori...

Prisimeni, kaip tėvai visada mums kartodavo tas pačias frazes (išmoktus turbūt prieš šimtą metų): “Nekišk pirštų į rozetę”, “Nevaikščiok naktimis”, “Neimk iš nepažįstamų dėdžių saldainių”, ir jokiu būdu “Nesėsk į nepažįstamo žmogaus mašiną”. Šventi žodžiai. Netiki? Aš jau tikiu.

“Nekišk pirštų į rozetę”. Dar galėčiau pridurti, “prieš eidama per gatvę apsidairyk”. Aš neturėjau šuniuko, bet jį turėjo teta iš gretimo sodo. Tokį meilų, jauną ir labai kvailą.
Tas kvailutis mane besivydamas šoko mašinai po ratais. Galva nuriedėjo į kitą plento pusę, o kūnas vis dar bėgo trūkčiodamas. Sudėjome kūno dalis į krepšelį ir gražinome šeimininkei. Daugiau į tą kruviną krepšelį neberinkdavom braškių.

“Neimk iš nepažįstamų dėdžių saldainių”. Tiesiog neimk... Neimk dovanų už kurias vėliau teks sumokėti savo kūnu, svajonėmis ir nekaltybe.
Iš pradžių kainos nežinai, matai tik blizgutį, kurį tau siūlo. Neapsigauk, visada bus ir sąskaita už jį. Ir tas dėdė nepasikuklins atsiimti užmokestį.

“Nevaikščiok naktimis”. Naujųjų metų išvakarėse išėjau iš namų. Išdidumas. Sėdau į pirmą pasitaikiusį autobusą ir išvažiavau.
Stovėjau ant ledinio ežero priešais besileidžiančią saulę ir svajojau, kad būčiau turėjusi nors vieną draugą, tikrą draugą. Saulė nusileido ir pasidarė be galo šalta. Taip, būna be galo šalta naujųjų metų išvakarėse stovint ant ledinio ežero ir neturint kur eiti.

“Nesėsk į nepažįstamų žmonių mašinas”. O kodėl? Surizikavau. Garsiai plėšiant muzikai juodu BMW visu greičiu lėkėm tuo kelio ruožu, kur prieš savaitę žuvo kaimynas.
Nuvažiavus prie ežero, manęs laukė apgirtę alaus bučiniai. Svaiginausi ir aš, kad nieko nejausčiau ir nebūtų taip šlykštu. Ryte bandžiau užmiršti, kaip man gėda.

Moralo nebus. Vietoj jo dar vienas trumpas pasakojimas.

Tą dieną keikėm gyvenimą ir prisiminėm mirtį. Ieškojom gyvenimo prasmės ir baisiai liūdėjom.
Tą vakarą pavalgiusios pakutinę vakarienę, pasidalinom paskutine cigarete ir taip sėdėdamos po žvaigždėtu dangum prisiminėm, kad esam dvi plaštakės, kurioms nieko netrūksta, kad būtų laimingos. (tiek žmonių būtų laimingi turėdami nors pusę, kiek turime mes). Prisiekėme viena kitai GYVENTI.

Prašau, jei kada bus sunku, prisimink, kad krintant žvaigždei sugalvojai norą. Tereikia šiek tiek palaukti, kad jis išsipildytų. Tavo valanda jau visai netoli, tad šypsokis. Šypsokis, net jei dabar neturi dėl ko.

[nuleidau akis nuo raudono mėnulio. ]
[Labanakt. Susitiksim kitą keistą naktį, kai...


Skiriama keistam pasauliui